XIV Stanislovo Moravskio skaitymai. Reda Griškaitė: „Jis mums priminė, kad gastronomija – ir mokslas, ir menas“

Skaitymai prasidėjo netradiciškai – išraiškingai aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitomu Adomo Mickevičiaus kūrinio „Ponas Tadas“ fragmentu „Pusrytis namuos teisėjo“. Kasmet organizuojamų skaitymų dalyvių puikiai pažįstama ir mylima humanitarinių mokslų daktarė Reda Griškaitė teigė, kad A. Mickevičius su Stanislovu Moravskiu buvo ne tik plunksnos broliai, tačiau juos jungė ir gurmaniški pomėgiai, meilė kulinarijai. Apie A. Mickevičiaus organizuotus pietus Romoje ir Paryžiuje, apie jo parankinę ir mėgstamiausią Vaitiekos Valondkos knygą „Tobulas virėjas“ (pirmą kartą išleista 1783 m.) rašyta daug, tačiau žymiai mažiau apie S. Moravskio gastronominę patirtį ir įžvalgas.

 

Reda Griškaitė teigė, kad „gastronomija užėmė tikrai ne paskutinę vietą tarp kitų Ustronės atsiskyrėlio mūzų: literatūros, muzikos ir dailės“. Be jokios abejonės, tai įskiepijo tėvas Apolinaras Moravskis, kuris taip pat buvo didelis smaguris ir turėjo aukščiausios klasės virėją, su kuriuo dažnai diskutuodavo. Tėvo namuose girdėti disputai S. Moravskiui vėliau pravertė savo namų virtuvėje, tad „nepaniekinkite nieko“,- apibendrino jis atsiminimuose.

 

Žavingai istorinį pilvo dėsnių diskursą pateikė skaitymuose dalyvavęs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, archeologas, istorikas, komunikacijos specialistas, bet svarbiausia – kulinarijos istorikas profesorius Rimvydas Laužikas, ypač gerai supažindinęs su to meto pietų meniu.

 

Profesorius teigė, kad vienas pagrindinių patiekalų buvo šaltanosiai, kurių net pavadinimas nukeliavo iki Vokietijos. Toje epochoje ima baigtis didžiųjų kuchmistrų laikas ir prasideda gaspadinių, tad profesorius pristatė vieno paskutinių kuchmistrų Lietuvoje Jano Šitlerio pateikiamą rekomendaciją 24 asmenų pietums: pyragaičiai, bandelės, želė, lamanžas, musa, paštetas, kompotas, uogos, šalta žuvis, aromatizuoti cukrūs, konfitiūrai, vaisiai, dvi sriubos – šilta ir šalta prie kurių patiekiami paštetukai, mėsos gabalai, karštas patiekalas, šalta žuvis, daržovės, ledai, o pabaigoje – kava. Vilnijant nuostabos, o kai kur ir juoko bangai, profesorius pasidalino spėjimu, kad tikriausiai čia aprašomi ne pietūs, o gana prabangi puota. Kaip to įrodymą profesorius pateikė A. Mickevičiaus kūrinio „Ponas Tadas“ skyriuje „Paskutinė senovinė lenkų puota“ minėtus valgius, kurių nebuvę tiek daug. Kita vertus, „patiekalų skaičius buvo pietų prabangos rodiklis“, – apibendrino profesorius, tačiau didžiausia staigmena dar laukė, nes Rimvydo Laužiko skaitytoje A. Mickevičiaus ištraukoje vienas patiekalas buvo toks ištaigingas, kad jam prireikė atskiro komentaro. Tai – neišdarytos žuvies (lydekos) patiekalas, kurio „galva pakepinta, per vidurį rūkyta, uodega virta ir svieste išmirkyta“. Nors toks patiekalas vertas Bajoro Miunhauzeno virtuvės, tačiau profesorius patikino, kad toks įmantrus receptas tikrai egzistavo ir turėjo gana sudėtingą paruošimo būdą, nes žuvis nebuvo pjaustoma. „Šis patiekalas veikiausiai yra baroko palikimas, nes baroko vienas bruožų – svečią pirmiausia reikia nustebinti, o tik po to pavaišinti.“, – paaiškino profesorius ir pridūrė, kad kasdienių ponų pietų meniu nebuvo toks ištaigingas. Štai 1812 m. ant Radvilų pietų stalo puikavosi balinti barščiai (ne burokėlių, o batvinių lapų), zrazai, keptos lazanijos, aviena su ropėmis, mėsos kukuliai, keptas viščiukas ir vafliai.

 

Tai patvirtino ir aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitytas fragmentas iš S. Moravskio kūrinio „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, kuriame pasakojama apie jo tėvo kelionę pas grafą Tiškevičių bei paties S. Moravskio viešnagę pas nežinomą bajorų šeimą, kurioje buvo vaišinama sriuba su rūkyta mėsa, krupniku su pusžąsiu, valgytas avižų klijus su silke. Moravskis baisisi, kad vaišinta net trejomis sriubomis, tačiau spėja, kad tai buvęs ne šykštumas, bet senovinis paprotys.

„Tekste minimas grafas Tiškevičius galėtų būti arba LDK kariuomenės pulkininkas, baltojo erelio ordino kavalierius Juozapas Ignacijus Tiškevičius, arba Lenkijos ir Lietuvos husarų kuopos vėliavininkas Mykolas Jonas Tiškevičius“, – spėjimu pasidalino Reda Griškaitė. Minėtoje ištraukoje S. Moravskis mini vieno garsiausių to meto Europos gydytoją, Berlyno universiteto profesorių, asmeninį Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III gydytoją Kristofą Vilhelmą Hufelandą ir Ustronės dvaro kaimyną, Jiezno savininką, LDK kariuomenės pulkininką, laisvąjį mūrininką, Vilniaus ložių „Uolusis lietuvis“ ir „Tobula vienybė“ narį Bernardą Penčkovskį su kuriuo jam, trylikamečiam berniukui, teko vykti į vardines pas jo draugus Naugarduko apskrityje.

 

S. Moravskis prisiminė, kad kelionės metu apsistota pas vienus garbingo amžiaus pasiturinčius senukus, kurie pavaišino net keturiomis sriubomis: šaltibarščiais, sultiniu su vištiena, barščiais su rūkyta mėsa ir krupniku su jaučio uodega. Ir vis dėlto S. Moravskis daro išvadą: „Juokingai mums šiandien atrodo toks pietų meniu. O vis dėlto žmonės ilgai tuo buvo patenkinti ir sotūs, ir storesni buvo, ir, be jokios abejonės, laimingesni už mus! Šiandien, galvodami tik apie materialinius išteklius, pilvui teikiame įmantrių dovanų. Nes šiandien taip: kur pilvas, ten ir mūsų širdis! Mūsų protėviai kur kas daugiau dėmesio skyrė dvasiai ir mažiau rūpinosi skrandžio malonumais...“. Šis fragmentas įtrauktas į visas garsiausias lenkų gastronomijos istorijos antologijas ir yra labai vertinamas tyrėjų. „Šiame tekste yra viskas: ir informacija, ir Moravskio humoras, šmaikštumas, taigi jame – visas Moravskis“, – apibendrino R. Griškaitė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad tų laikų karietose tilpdavo ne tik maisto atsargos, bet ir indai. Tam iliustruoti ji perskaitė grafo Eustachijaus Tiškevičiaus paliktą prisiminimą apie jo kelionei į Vilnių tarnų ruošiamą „šventą“ mantą su jaučio kepenimis, įdarytu paršeliu, keptais kaplūnais ir tetervinais, virtu kumpiu, užkandai ruoštu kumpiniu ir paprastu sūriu“, keptais špekuchais (mielinės tešlos pyragėliai su lašinukais), pyragais, šviežiu sviestu, sidabriniais stalo įrankiais, indais, kaistuvais, keptuvais, virduliais, degtine ir net grietinėle arbatai.

 

Daug gerų emocijų, kurias taip moka sukelti S. Moravskio tekstai, suteikė vaizdžiai aktorius Andrius Bialobžeskio skaitytas fragmentas apie nebajoriškas bajorų manieras. Jame kalbama apie dvi Panemunių krašto gastronomines pažibas tuo pačiu krupniko pavadinimu: stiprųjį krupniko gėrimą ir sriubą. Pateikiame mažą skaityto teksto fragmentą, kuriame Moravskis moko, kaip šiuos du atskirti:

 

„Valgis, kuris pagal žodį „kruopos“ vadinamas krupniku, yra kasdienis įprastas patiekalas, gaminamas iš kruopų, vandens, druskos ir mėsos. Tai kažkas panašaus į mūsiškį rasalą arba, jeigu jau norite, kruopų glitimu sudrumstą užsieninį buljoną. Kartais bajorė jį moka sutaisyti nepaprastai gardžiai – stačiai e per la bocca, e per gli occhi [Ir burnai, ir akims (it.)]. Tačiau krupnikas gėrimas užima daug aukštesnę, garbingesnę, svarbesnę vietą negu krupnikas valgis! Anas – bernas, o šis – kunigaikštis.

 

Krupnikas ir krupnikas! Pažiūrėkite, mano ponai, kaip tie patys artikuliuojamo žodžio garsai toje pačioje kalboje savo galinga ranka vienas kitą remia – ir savo prigimtimi, ir savo reikšme! Ką jau čia tas mūsų priežodis – „vienas apie miltus, kitas apie tiltus“ – net ir žodžiai „tiltai“ ir „miltai“ ne taip vienas į kitą panašūs! Gaminti krupniką, gerti krupniką – tai reiškia sutaisyti, o paskui gerti degtinę, pagamintą panašiai kaip kad gaminamas pakaitintas punšas. Kiekviena šeimininkė būtinai privalo mokėti jį paruošti – taip pat gerai kaip sukalbėti poterius, o gal ir dar geriau.“ (Žr. Broliai bajorai, Stanislovas Moravskis, Nuo Merkinės iki Kauno, t. 2: Broliai bajorai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 122–123).

 

Vakaro vedėja R. Griškaitė prisiminė, kad ir jos močiutė virė krupniko gėrimą, tačiau nepaliko vaikams recepto teigdama, kad tai daryti pavojinga – galima ne tik apsideginti, bet net ir sudegti.

 

Architektas, architektūrologas Marius Daraškevičius iš gausiai valgiais puoštų menių klausytojus perkėlė į kitą, iš pirmo žvilgsnio su maistu nieko bendro neturinčią patalpą – vaistinėlę, lenkiškai ir liaudiškai vadintą aptiekėle, kuri sietina ne tik su vaistais ir, kurioje, skirtingai nei virtuvėje, šeimininkavo tik moterys. M. Daraškevičius teigė, kad paprastai panele aptiekininke tapdavo netekėjusi giminaitė. Kadangi dvarai buvo apylinkės centrai, žmonės juose ieškodavo pagalbos ir būtent pas paneles aptiekininkes, tad vaistinėlėse būdavo įvairiems susirgimams ar net kaulų lūžiams reikalingų priemonių ir vaistų, kurie būdavo pačių pasigaminti arba įsigyti miesto vaistinėse. Be liepžiedžių, ramunėlių, šaknelių vaistinėlėse buvo galima rasti ir ištirpinto kovo sniego. Pasirodo, buvo tikima jo stebuklinga gražinančia ir gydančia galia ne tik mūsuose, tačiau ir kitose Europos šalyse. Nors vaistinėlėse išimtinai karaliavo moterys, vyrai irgi į jas užsukdavo, bet ne vaistų gaminti, o degtinės, užpiltinių ir trauktinių smaguriauti, konfitiūrais, kumpiais, dešromis pasigardžiuoti. Vaikus ši vieta irgi traukė laikomais riešutais, cukatais, apelsinų žievelėmis, meduoliais, sultimis ar uogienėmis, šokoladu ir cukrum. Vaistinėlės aprašymą vaiko akimis galima rasti ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“, bei Česlovo Milošo „Isos slėnyje“, kurių ištraukas svečias paskaitė.

 

Vakaro desertu tapo pirmą kartą lietuvių kalba nuskambėjęs R. Griškaitės išverstas fragmentas iš Stanislovo Moravskio Sankt Peterburgo atsiminimų. Pasakojimo centre – jo bičiulio teisininko, irgi gurmano, Kasparo Želvetro virtuvės paslaptys, kur „kiekvienas kepsnys pagamintas pagal pačius įvairiausius, bet mūsiškus receptus. Ne taip, kaip madinga Peterburge, kur juos žiauriai krosnyje kankina ir šutina“. Tekste S. Moravskis atskleidė šio žmogaus aistrą gurmaniškam maistui ir jo gamybai. R. Griškaitė komentuodama šiuos atsiminimus, pastebėjo, kad „Sankt Peterburgo atsiminimuose be K. Želvetro biografinės apybraižos, S. Moravskis parašė dar keturias, kurios skirtos kompozitorei Marijai Šimanovskai, dailininkams Aleksandrui Orlovskiui ir Juozapui Oleškevičiui, orientalistui Juozapui Senkovskiui ir poetui Aleksandrui Puškinui. Taigi K. Želvetrą S. Moravskis pastatė į vieną gretą su literatūros, meno ir mokslo pasaulio žvaigždėmis ir taip jis mums dar ir dar kartą priminė, kad gastronomija – ir mokslas, ir menas“.

 

Reda Griškaitė spėjo, kad teorinių gastronomijos žinių S. Moravskis sėmėsi iš 1825 metais Paryžiuje išleisto kultinio prancūzų teisininko, filosofo ir ekonomisto, muzikanto ir kulinaro Žano Antelmo Brilja-Sevareno veikalo „Skonio fiziologija, arba Meditacijos apie transcendentinę gastronomiją“. Gurmaniškas S. Moravskio polinkis atsispindėjo ne tik jo kūryboje, bet ir laiškuose, kuriuos rašė Sankt Peterburge gyvenančiai bičiulei Elenai Malevskienei teiraudamasis apie tik imperijos sostinėje gaunamus užjūrio gardėsius, ypač sūrius. Rašytojas išskirtinį dėmesį rodė ir gėrimams. Ne tik stipriesiems, bet ir, pvz., legendinei Miulerių kavai Vilniuje. Nepaisant domėjimosi užsienio virtuve, ir aplankytais užsienio restoranais, laikui bėgant, vis labiau ėmė vertinti vietinę „lietuviškai-lenkišką“ virtuvę. Kaip vieną to patvirtinimų R. Griškaitė paminėjo tai, kad ant jo stalo vis dažniau vietoj vyno radosi lietuviškas midus. Lietuviška virtuvė aukštinama ir M. Šimanovskai skirtoje biografinėje apybraižoje, kurioje šeimininkė giriama ne tik už tai, kad svečius stebino prancūziškais patiekalais, bet ir lietuviškais šaltibarščiais, zrazais, troškintais kopūstais. Troškinti kopūstai minimi ir S. Moravskio prisiminimuose, kad ir pasakojime apie Stanislovą Choroščią, kuris būtų sukęs arklius atgalios, jei Ustronėje nebūtų vaišinamas troškintais kopūstais su dešra. „Taigi, Jundeliškės nuo seno garsėja ne tik Jurginais, bet ir troškintais kopūstais“,- apibendrino R. Griškaitė ir priminė kitą S. Moravskio dėka tarytum iš naujo atrastą gardėsį – agurkus su medumi, kuris yra „tikrai lietuviškas, tikrai pagoniškas valgis“, stebinęs ne tik anglus ir prancūzus, bet ir brolius lenkus.

 

Renginio pabaigoje R. Griškaitė samprotavo apie maisto įtaką valstybingumo išsaugojimui: „Apie Lenkijos ir Lietuvos valstybėje vyravusį ypatingą vaišingumą ir net įpareigojimą valgyti ir gerti svarstoma visaip. Dažniausiai sakoma, kad dėl prievartinio vaišingumo ir rajumo mes ir savo valstybę pragėrėme ir pravalgėme. Tačiau Moravskio laikais buvo ir tokių, kurie sakė kitaip – kad galbūt kaip tik maistas, valgymas, tradicijų laikymasis – tą valstybę padės ir atgaivinti. Nes kasdienos ritualai, net pats kukliausias valgis krašte, kuriame jau nėra valstybės, buvo ir garantija išlikti. Priminsiu, kaip iš visų jėgų mes sovietmečiu laikėmės Kūčių ir Velykų stalo tradicijų... Galbūt ir dėl to taip greitai atgimėme ... Juolab kad rusai, bent jau Moravskio laikais, valgiaraščio necenzūravo – kaip, pavyzdžiui, knygų. O galėjo... Kaip cenzūravo moterų aprangą po 1863 metų sukilimo... Priminsiu, kad moterys bajorės, išreikšdamos pagarbą sukilėliams ir protestuodamos prieš represijas, rengėsi tik juodai... Kita vertus, virtuvė – tai bet kurių namų dvasia ir jos širdis. Tai mūsų buities ir būties fundamentas. Ne biblioteka, deja... Net ir aš pati Stanislovo Moravskio Vilniaus atsiminimus išverčiau ne kur kitur, o virtuvėje... Kartą su dukra svarstėme, kaip turėtų Moravskis jaustis prisikėlęs šiandienėje Lietuvoje ir padarėme išvadą, kad tik prie tradicinio lietuviško stalo jis dar šį tą atpažintų. Todėl lenkiu galvą prieš tokius vyrus kaip Rimvydas Laužikas ir Marius Daraškevičius... Kurie savo darbais rodo ir įrodo, kad... kasdiena, buitis ir yra ta tikroji mūsų jungtis su anomis kartomis... Todėl sakau, įsakau – valgykite, gerkite, saugokite kasdienos tradicijas ir perduokite jas savo vaikams... “. 

Pasibaigus renginiui žodį taręs Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys džiaugėsi prie Ustronės dvaro vykstančiais skaitymais, kurie dovanoja platesnį krašto pažinimą ir skatina puoselėti gerąsias tradicijas.

 

Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo susirinkusiems į dar vieną nepaprastą, nepakartojamą susitikimą su S. Moravskiu ir jo kūryba, kuri gražiai šypsodamasi margaspalviais jurginų žiedais atgijo Ustronėje ir apglėbė mus rašytojo meile, kurią jautė savo kraštui. Bibliotekos direktorė įteikė padėkas Aušrai Juozapavičienei, Danutei Siniavskienei, Nemajūnų bendruomenės santalkai už pagalbą organizuojant renginį bei Rimvydui ir Rūtai Baranauskams už neabejingas kultūrai širdis, nuoširdų kultūrinės atminties puoselėjimą bei paramą.

 

Atsiimdamas padėką Rimvydas Baranauskas prisipažino, kad kartais atvyksta prie Ustronės dvaro, todėl labai džiaugiasi matydamas tądien puikiai sutvarkytą aplinką, kuri ne visuomet būna tokia svetinga, todėl bendruomenei linkėjo labiau sutelkti jėgas ir rengti daugiau šio krašto šviesuoliui skirtų renginių. „Esu be galo dėkingas Redai, nes prieš dvidešimt metų panirau į istoriją ir viena iš pagrindinių kaltininkių – tai buvo knyga apie S. Moravskio jaunystės metus praleistus Vilniuje. Mes, kiek atsimenam, mūsų istorija buvo valdovų, karų istorija, užkariavimų, pralaimėjimų, sienų stumdymo, valstybingumo praradimo, atgavimo, bet ta tikroji, nefalsifikuota istorija vis dėlto yra buities istorija, kurios niekas neiškraipė, niekas necenzūravo ir turime didžiuotis, kad turime S. Moravskį, kuris taip vaizdžiai, net šiais laikais nekelenčiais nuobodulio tekstais, mums apie tai kalba“. Svečias prisiminė ir 2018 m. skaitymus, kuriuose aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaityti fragmentas iki šiol dar skamba, o šį kartą jį dar labiau sužavėjo aktoriaus talentas įkūnyti S. Moravskį. Baigęs kalbą, pakvietė visus susirinkusius skanauti iš trijų žąsų virtą krupniką pagal autentišką – S. Moravskio tekstuose rastą receptą.

 

Ustronės dvarelis atgijo, kieme sukosi ponios ir ponai, fotografavosi prie balto, jurginų žieduose paskendusio suolelio, pasipuošę ištaigingomis skrybėlaitėmis, kalbėjo istorinėmis temomis, dalinosi S. Moravskio tekstais, kalbėjo apie jį lyg apie gyvą, lyg būtų vakar diskutavę ir ryt planuoją susitikti.

 

Nors vakaro tema buvo gastronominė ir tekstai parinkti pristatyti mūsų kulinarinį paveldą, tačiau net ir pasakodamas apie maistą, S. Moravskis mokėjo taip gražiai ir su meile vaizduoti žmones, jų ydas, keistumus ir silpnybes, kad į jo paveikslą pinamas atsiskyrėlio epitetas sunkiai įsivaizduojamas. Sakoma, tam, kad pasiilgtum namų, reikia iš jų išvykti, kad suprastum, kaip skanu – išalkti. Gal todėl atsiskyrėlio būdas jam leido žvelgti į žmones meilės akimis ir mums dovanoti ne tik faktinę istoriją, bet ir perduoti nepaprastai jautrios ir įvairialypės žmogaus prigimties slėpinius, kurie nesvetimi ir šiandien. Gal todėl jis toks savas, toks gyvas susirinkusiųjų kalbose.

 

Ališauskaitė, Liucija
Gurmaniška intelekto puota / Liucija Ališauskaitė. - Iliustr. // Gyvenimas. - 2019, rugpj. 3, p. 3–4.Tradicinių Stanislovo Moravskio skaitymų Jundeliškėse dalyviai sužinojo, ką kadaise valgė ir gėrė Panemunių dvarų ir dvarelių gyventojai, klausėsi klasikinės muzikos ir ragavo vieną iš pristatytų patiekalų – krupniką. Popietę vedė istorikė hum. m. dr. R. Griškaitė, dalyvavo gastronomijos istorikas prof. R. Laužikas, architektas ir architektūrologas M. Daraškevičius, aktorius A. Bialobžeskis. Renginio metu grojo smuikininkai A. Ursul , B. Gocentas ir violančelininkas  P. Lukaševičius. Tai – vienas iš Birštono viešosios bibliotekos projekto „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m." renginių. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė.

Kitos 2019-ųjų publikacijos

Dr. Reda Griškaitė. Radijo paskaitos. Jurginai XIX amžiaus dvaruose

Dr. Irma Randakevičienė. Stanislovo Moravskio pasakojimų pėdsakais

Špokevičius, Saulius
Kodėl S. Moravskis netapo Reomiūru? / Saulius Špokevičius. – Iliustr., portr. // Santara. – ISSN 1392-0979. – Nr. 159/160 (2019, vasara), p. 34–41.
Apie gydytoją, memuaristą, rašytoją Stanislovą Moravskį.