2024 m.

Apie XIX-uosius Stanislovo Moravskio skaitymus

Literatūriniai Stanislovo Moravskio skaitymai atvertė puslapį apie Lietuvos laisvuosius mūrininkus (kitaip – masonus)

Liepos 19 d. vyko XIX rašytojo, memuaristo, gydytojo Stanislovo Moravskio (1802–1853) skaitymai „Stanislovas Moravskis ir laisvųjų mūrininkų pasaulis: faktai ir legendos“ – unikalus dvarų kultūros paveldo lauke renginys, sulaukęs klausytojų iš visos Lietuvos.

Kiekvienais metais skaitymų temas parenka S. Moravskio gyvenimą ir darbus jau daugelį metų tyrinėjanti, jo raštus iš lenkų kalbos verčianti istorikė, hum. m. dr. Reda Griškaitė ir kiekvieną kartą šis Birštono krašto šviesuolis kuo nors nustebina ir pradžiugina. Viena vertus, mizantropiškas S. Moravskio pasaulis maga paslaptimis, o jo gyvenimas 1838 m. po tėvo Apolinaro mirties paveldėtame Ustronės dvare (dabar Jundeliškės) yra apipintas legendomis. Kita vertus, literatūrinis jo palikimas byloja ne tiek asmenines istorijas, kiek tos epochos viešąjį ir slaptąjį gyvenimą, apskritai įamžintas žymias to meto asmenybes, su kuriomis teko bendrauti ar tiesiog pažinoti.

Keturiolika metų užsisklendęs Ustronės dvare iki pat mirties S. Moravskis intensyviai dirbo. Gydė vietos gyventojus, rinko ir vertė į lenkų kalbą lietuvių vestuvines dainas, atsidėjo etnografiniams tyrimams, literatūriniam darbui, rašė memuarus, dramos kūrinius, politinius tekstus, leido medicinos populiarinimo straipsnius, augino iš Sankt Peterburgo atvežtus jurginus, kurie taip išpopuliarėjo Nemuno kilpų krašte ir kuriuos šiandien taip myli jo kraštietė Žydruolė Pivarauskienė, auginanti ir puoselėjanti apie 600 jų veislių ir jais papuošianti literatūrinių skaitymų erdvę.

S. Moravskis – Vilniaus Šv. Jono ložės „Uolusis lietuvis“ nario Apolinaro Moravskio sūnus, todėl jam buvo pažįstamas ir bene žymiausias 1816–1822 m. laisvasis mūrininkas, Vilniaus vyskupas Mykolas Dluskis (1760–1821):

„...tarp daugybės artimų vilniškių mano tėvo bičiulių buvo ir jo pusbrolis prelatas, Vilniaus katedros arkidjakonnas, kunigas Mykolas Dluskis.

Anuomet prelatas būdavo tikras kapitulos šviesulys, jos žvaigždė, jos saulė.

<...> jis, dar su vyskupu keliaudamas po Europą, tapo masonu. <...> buvo pagrindinis draugijos vadovas. Gailiaširdingas ir dosnus, dažnai įnešdavo žymią pinigų dalį į brolių kasą, dalindavo juos artistams, neturtingiems mokslininkams, vargšams ir našlaičiams. Dėl šios savo veiklos buvo plačiai žinomas.“[1]

Aktorius Andrius Bialobžeskis perskaitė fragmentų apie M. Dluskį iš Moravskio kūrinio „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“. 

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius dr. Žygintas Būčys pranešime „Broliai masonai: keleri laisvosios mūrininkijos metai XIX a. 

Lietuvoje“, remdamasis archyvine medžiaga, papasakojo apie 1816–1822 m. veikusią Vilniaus Šv. Jono ložę „Uolusis lietuvis“, užsiminė ir apie slaptus ritualus ir paslaptingus simbolius. Masonų veikla nebuvo viešai matoma, todėl Katalikų Bažnyčia nuo jų laikėsi atokiai. Nors laisvieji mūrininkai tikėjo Aukščiausiuoju Dievu, toleravo įvairias religijas, jie patys buvo prisikiriami šėtono valdžiai. Manyta, kad ištikimybę velniui prisiekdavę pasirašydami savo krauju ir todėl buvo laikomi bedieviais. Ar Stanislovas Moravskis buvo laivasis mūrininkas, neturime galutinio atsakymo. Vilniuje veikiant ložėms jis buvo dar pernelyg jaunas. Kai 1822 m. rugpjūčio 1 d. imperatoriaus Aleksandro I įsaku laisvųjų mūrininkų ložės ir kitos slaptos draugijos buvo uždraustos visoje Rusijos imperijoje, jam tebuvo dvidešimt metų, o į laisvųjų mūrininkų draugiją priimdavo tik nuo 21 metų amžiaus. Žinoma, Stanislovui, kaip masono sūnui, galėjo būti padaryta išimtis.  Visgi šiandien žinomuose ložių sąrašuose, kuriuos jos pateikdavo valdžiai, jo vardo nėra. Dr. Žyginto Būčio nuomone, negalima atmesti prielaidos, kad galėjo būti dar tik kandidatas į tikriuosius narius, o kandidatų vardai minėtuose sąrašuose nebūdavo įrašomi. Pagal šeimos tradiciją, patvirtintą ir 1821 m. balandžio 6–7 d. Pranciškaus Malevskio laiške Adomui Mickevičiui, Vilniaus Šv. Jono ložei „Uolusis lietuvis“ priklausė ir jaunesnysis Moravskis. Tačiau svariausias Ustronės Atsiskyrėlio ryšius su laisvąja mūrininkija patvirtinantis įrodymas – jam priklausę masonų ženklai, kuriuos 1911 m. Vilniaus mokslo bičiulių draugijai dovanojo Ustronės dvaro paveldėtojai[2]. Laisvieji mūrininkai buvo ir artimi Moravskio bičiuliai – tiek Vilniaus, tiek Sankt Peterburgo laikotarpiu.

Masonai puoselėjo moralinio tobulėjimo, savitarpio pagalbos ir brolybės, labdaros, visuomenės ugdymo idealus, vadovavosi simbolių ir ritualų sistema, kuri nebuvo atvirai demonstruojama, todėl į juos paprasta liaudis žiūrėjo kreivai. A. Bialobžeskio skaitoma Moravskio prisiminimų ištrauka kėlė ne tik šypseną, bet ir parodė paties rašytojo gebėjimą pašmaikštauti ir ironizuoti:

„Taigi, skaitydamas tas nesąmones, pirmą kartą gyvenime sužinojau, kad man ir liaudis, ir čionykščiai bajorai pripaišo ryšius su dvasiomis, esą aš tarytum per jas, niekuomet iš namų neišeidamas, visuomet tiksliau ir nepalyginamai  geriau nei kiti žinau, kas tarp žmonių pasaulyje dedasi.

<...> Jau ir mano tėvui iki tokios charakteristikos nedaug tetrūko. Tuomet labai daug buvo kalbama apie masonus, t. y. apie laisvuosius mūrininkus, čia pas mus parmazonais vadintus. Valstiečiai tad iš karto mano tėvą, kuris labai daug kuo nuo kitų čionykščių žmonių skyrėsi, kai tik pastoviai čia apsigyveno, parmazonu slapta pradėjo vadinti.“[3]

Kadangi brolija buvo uždara ir paslaptinga, tautosakoje randama mitologizuotų pasakojimų. Žodis parmazonas Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje turėjo kiek skirtingus reikšmės atspalvius, etimologiją, bet iš esmės reiškė, kad tas, kuriam buvo klijuojama ši etikėtė, yra vargšas, susidėjęs su velniu, bedievis, kad jo reikia saugotis, šalintis ir pan. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, Sakytinės tautosakos skyriaus vadovės dr. Radvilės Racėnaitės pranešimas „Masonai lietuvių tautosakoje ir kultūros veikėjų raštuose (XIX a. pr.–XX a. I p.)“, kurį perskaitė dr. Ž. Būčys, buvo apie liaudyje paplitusius mitus apie laisvuosius mūrininkus, masonų mitologemas ir kitokias liaudies išgalvotas įdomybes.

Skaitymų mecenatas Rimvydas Baranauskas pristatė savo rinkiniuose saugomą unikalų dokumentą: 1784 m. Lenkijos laisvųjų mūrininkų sveikinimą broliams Lietuvoje, akcentuodamas, kad vienos seniausių, paslapties saugojimo principu ir priesaika susietos brolijos nariai buvo šviesūs, išsilavinę žmonės, filantropai, apskritai to meto mūsų elitas.

Renginio vedėjas, architektūros istorikas, architektas dr. Marius Daraškevičius pademonstravo specialiai šiam renginiui pasiūtą ir išsiuvinėtą masonišką prijuostę – analogišką tai, kurią XIX a. pirmojoje pusėje per brolių susirinkimus pasirišdavo Vilniaus Šv. Jono ložės „Uolusis lietuvis“ meistras (originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame muzijuje). Tai odinė prijuostė suapvalinta apatine dalimi, su užlanku. Pamušalas – taip pat iš žydro šilko. Prijuostės viduryje prisiūtos trys žydro šilko rozetės. Šio unikalaus rankdarbio autorė – garsi istorinio kostiumo rekonstruktorė Eglė Kukytė.

Muzikinius kūrinius atliko pianistė Rūta Blaškytė ir mecosopranas Rita Preikšaitė.

Skaitymai suorganizuoti įgyvendinat projektą „Literatūriniai susitikimai Birštone“, kurį finansavo Birštono savivaldybės administracija ir Lietuvos kultūros taryba. Projekto vadovė – direktorė Alina Jaskūnienė. Partneriai: Birštono ir Prienų krašto laikraštis „Gyvenimas“, Birštono kurorto bendruomenė, Nemajūnų bendruomenės santalka, Birštono muziejus, Birštono turizmo ir informacijos centras.

Apie renginį „Gyvenimo“ laikraštyje: https://www.gyvenimas.eu/2024/07/26/devynioliktieji-s-moravskio-skaitymai-broliai-masonai-ir-mitai/