Knyga

Saugojimo vieta:  AB 1 3

Knygoje „Mes – vilko vaikai“ vokiškai rašanti švedų-suomių žurnalistė Sonya Winterberg pasakoja apie 1944-uosius metus, kai Raudonoji Armija kirto Rytų Prūsijos sieną, priversdama milijonus vietinių vokiečių trauktis į vakarus.

Tais metais tūkstančiai Karaliaučiaus regiono be tėvų likusių vaikų tapo šios katastrofos įkaitais ir Lietuva, ką tik vėl okupuota Sovietį Sąjungos, jiems atrodė paskutine išsigelbėjimo viltimi. Ten buvo maisto, todėl vaikų grupės, nuo visai mažylių iki paauglių leidosi į sunkią kelionę. Jie važiavo ant traukinių stogų, kėlėsi plaustais per Nemuną. Tūkstančiai benamių, alkanų vaikų apsigyveno Lietuvos miškuose, prašinėdami maisto arba vagiliaudami. Kai kuriems pasisekdavo rasti darbo lietuvių ūkiuose, bet šeimininkai dažniausiai rinkdavosi stipriausius, tai išskirdami brolius ir seseris. Visa tai vykdavo nelegaliai, ir ne vienas valstietis už geraširdiškumą sumokėdavo tremtimi į Sibirą.