Knyga

Saugojimo vieta: AB 2

„Slaptoji geišos knyga“ – džiuihicu stiliumi parašytas lyriškas dienoraštis, priklausęs japonų imperatorienės Teiši Sadakos Fudživaros rūmų damai Sei Shonagon (966–1025). Tai šimtai intymių ir fragmentiškų tekstų, kuriuose gausu rafinuotos ironijos, pastebėjimų, papročių, manierų aprašymų, eilėraščių bei kitų istorijų.

Džiuihicu stilius atrodo paprastas, tačiau jis paliečia pačias sielos gelmes. Džiuihicu reiškia sekti teptuką arba kitaip – vaizduoti viską, ką matai, girdi ir jauti. Stilius savotiškai panašus į šiandien žinomą esė žanrą. Tokia yra ir „Slaptoji geišos knyga“ – vingiuojanti pačiomis intymiausiomis temomis, kurios paprastai garsiai neaptarinėjamos.

Sei Shonagon dienoraštis sudarytas iš daugybės trumpų tekstų. Jie neturi aiškaus siužeto, pradžios ar pabaigos. Autorė „seka teptuku“ ir dalijasi ironiškais pastebėjimais apie rūmų gyvenimą, papročius, aprangą. Tekstuose gausu asmeninių pamąstymų, minčių apie politiką, kasdieninio gyvenimo aprašymų, pasvarstymų apie moteriškumą, grožį, meilę, tikėjimą, meną mitologiją, visuomenės klases ir jų skirtumus, etiketą, aprašoma gamta, metų laikai. Tekstams būdingas jausmingumas, estetika, autorė šaiposi iš prasto skonio, aukština grožį, kritiškai žvelgia į prastą išsilavinimą.

Sei Shonagon buvo poeto ir mokslininko dukra, tarnavo imperatorienei. Viename iš „Slaptosios geišos knygos“ tekstų ji aprašo savo pirmąją dieną dvare ir vėlesnę patirtį, svitos keliones į kaimą, užsiėmimus, kurių jos susigalvodavo, norėdamos išsklaidyti nuobodulį.

Knyga pasirodė dešimto amžiaus pabaigoje. Tūkstantį metų skaičiuojantis kūrinys ir šiandien Japonijoje neprarado svarbos, laikomas svarbiu džiuihicu palikimu. Japonų tauta pasižymi nepaprastu gebėjimu pastebėti kiekvieną trapią akimirką ir momento grožį, o „Slaptojo geišos knyga“ – šios šalies literatūros šedevras.