Naujienos

Daina Bučiūnienė – panevėžietė menininkė, kurios kūrybos kelias dar tik veda į kalno viršūnę.

1978 m.pradėjo lankyti Panevėžio 11-ąją vidurinę mokyklą, ant kurios fojė sienų buvo eksponuoti pirmieji jos piešiniai. Vėliau mokėsi Pasvalio rajono Pušaloto vidurinėje mokykloje, kur turėjo nuostabią akvarelės mokytoją, liaudies meistrę Ireną Porvaneckienę. Ji davė pradžią spalvų žaidimui, suteikė drąsos suvaldyti liejimo techniką, kadpasklidę spalvų upeliaisubėgtų į vieną spalvotą jūrą...1994 m. baigėMaskvos neakivaizdinį liaudies menų universitetą. 2008 m. – Panevėžio kolegijoje verslo vadybos specialybę.

Daina apie save ir parodą:

Geriausiai jaučiuosi, kai galiu per spalvas išreikšti save, fantazijos vedama įjungti gamtos mažytes detales, kaip smėlį, kankorėžius, kriaukles, aguonos grūdelius, kurie atskleidžia mane ir mano braižą. Savo darbuose sunaudoju daugybę kartono, popieriaus, medžio, medžiagos – viską, kas būtų paruošta išmesti perdirbti, po truputį suguldau į paveikslo turinį. Taip sukuriu paliktos žemės reljefą.

Reljefinės koliažo tapybos darbų paroda „Paliktas kraštas“ atveria Lietuvos vietas, kur prabėgusi mūsų vaikystė, jaunystė, kur dirbta ir mylėta, kurta ir...palikta. Tai sukelia nostalgiškus jausmus, nes emigracija atskiria mus nuo vaikų, tėvų, senelių, lieka neaplankyti kapai, gyvai neišsakomi linkėjimai, nepajuntame savo artimųjų apkabinimų su ašara akyse, nutolsta draugai ir bičiuliai, kurie per laiką pasikeičia. Už tūkstančių kilometrų lieka Lietuvos upės, slėniai, tūkstančiai ežerų, kalvos, apaugusios maumedžiais, bokštai, malūnai, pilys, dvarai ir nuostabus pajūris. Jaunajai kartai savas kraštas neretai yra Anglija, Norvegija.

Šią parodą skiriu emigrantams, išvykusiems iš Lietuvos, ilgiau ar trumpiau palikusiems savo kraštą, bei visiems mums, kol mes jaučiamės ir esame savo nepakartojamo krašto šeimininkai. Išvykimas iš šalies palietė daugybę mūsų šeimų,ekonominiai ir finansiniai sunkumai tarsi iškirpo skylę mūsų krašte. Vertybių ir laisvės pokytis įnešė į mūsų šeimas naujų kultūrų, kitų tradicijų, tarsi sumiksuodamas skirtingus žemės polius, kur toje didybėje kaip nano dalelė yra Lietuva.  Ilgą laiką nemačius savo krašto žalumos, Nemuno vingio, ošiančių girių, dulkėtų kelių, geltonų laukų, žmogaus atmintis pradeda grupuoti tas akimirkas, kurios nukelia į kvepiančias pievas, dūzgiančias bites, paukščių čiulbėjimą.

Visa tai spalvomis perkeliu ant kartono. Naudoju koliažą – klijuoju popieriaus, kartono, medžio ir kitas detales, kad iškiltų reljefinis vaizdas, sukuriantis iškilumus, nelygumus, ir tarsi 3D formatas priartintų prie tapybos darbo, kurį, palietus pirštais, atgytų prisiminimai apie savo kraštą.