Naujienos

Šiltas, betarpiškas, emocingas vyko pokalbis su rašytoju, bardu, Kauno miesto kultūros premijos nominantu Edmundu Janušaičiu rugpjūčio 6-osios vakarą. Edmundas papasakojo, kaip gimė idėja parašyti romaną „Čia esu aš“, kalbėjo apie jaunystės patirtis, įgytas permainingu Kalantos metų laikotarpiu, savo gyvenimo siekius, mokslo metus ir... kaip apeidavo sovietų institucijas. Arba neapeidavo, kaip kad buvo Romo Kalantos laidotuvėse ir po jų.

Neramios dvasios jaunimas, iš už geležinės uždangos pajutęs laisvės vėjus, jiems ir atsidavė. Žavėjimasis roku, bitlais, kliošinės kelnės, ilgi vyrų plaukai, brazdinimas gitaromis, nelegaliai platinami muzikos įrašai, slapti vakarietiškos muzikos fanų susibūrimai ėjo pramaišiui su pasipriešinimu bet kokiai prievartai, bet kokiai valdžiai. Edmundui ir jo draugų ratui laisvė buvo svarbiausias kūrybos kriterijus, gyvenimo siekis. Turbūt ne vienas jų figūravo Nepilnamečių reikalų inspekcijos sąrašuose ar buvo tuometinės milicijos akiratyje. Rašytojui rūpėjo viskas, kas buvo uždrausta. Slapta trims dienoms gavęs B. Brazdžionio knygą ją persirašė, mokykloje labiausiai mėgo literatūrą.

Atminčių romane „Čia esu aš“ to meto maištaujančią dvasią atspindi teksto kalbos klodas. Poetizmai pakylėja virš kasdienybės dulkių, suteikia puošnumo ir romantikos. Slengas perteikia to meto dvigubus standartus – viena galvoti, o kita sakyti.

Edmundas savo sakymus užrašo. Rašymas jam yra gyvenimo būtinybė. Jo palėpė ir paukščių skulptūrėlių ekspozicija nuosame sodo kampelyje apgaubti kūrybos aura. Rašo spontaniškai, tada, kai ateina laikas, kai kažkas lyg ir ženklą duoda, impulsą – rašyk.

Taip ir rašome savo gyvenimus. Vieni išguldo popieriuje, kiti žodine kalba, darbais, poelgiu, bet visi esame susieti tomis pačiomis virvelėmis Didžiojo Režisieriaus, kuris kuria scenarijus, personažus ir valdo marionetes. Ir dalijamės tuo, ką turime, neturime ar norime įsigyti.