Bibliotekininkės rekomenduoja

 

Daina Opolskaitė. Kur dingo Edvinas Kratas.

Puiki, įdomi, knyga jaunimui. Knygoje liečiamos sudėtingos klasiokų bendravimo, kitokio asmens priėmimo, pagarbos sau ir kitiems temos. Mokyklos naujokas Edvinas Kratas ilgą laiką dėl negalės mokyklos nelankė, mokėsi namuose. Dabar jis labai nori lankyti mokyklą, jam sunku eiti „... jis vos juda, eina keistai, tarytum būtų perlūžęs per pusę“, tačiau kiekvieną rytą jis atkrypuoja į savo klasę, mokslai jam sekasi. Klasiokas Deivis nuo pat pradžių elgiasi šlykščiai, tyčiojasi iš jo. Vieną rytą Edvinas nepasirodo nei klasėje nei namuose. Kur dingo Edvinas Kratas? Klasės gyvenimas permąstomas kiekvieno klasioko akimis: Beatričės, Jono, Mangirdo, Simonos ir kt. Jiems kalbant apie klasės įvykius, aiškėja kiekvieno klasioko charakterio bruožai.

„ – Tiktai, ko gero, mes visi pamiršome vieną labai svarbų dalyką, - vėl prakalbo auklėtoja ir kai kurie iš mūsų susidomėję pakėlė galvas. – Patį svarbiausią. Žinote, ką? Kad Edvinas yra mūsų dalis. Ir norėdami būti saugūs, apginti save, neišvengiamai turime apginti ir jį. Kitaip neteksime saugumo, prarasime jį. Nes kas nutiko jam, nutiko mums visiems – labai paprasta. Kodėl taip yra, kodėl taip nutinka? Nes esame atsakingi vieni už kitus, nes visi esame žmonės, viena gentis.“ (Tai - klasiokės Jovitos mintys).

„Kiekvienas žmogus turi išorinį ir vidinį pasaulius. Išorinis pasaulis yra kuriamas santykių pagrindu, o vidinis yra mikrokosmosas, kuriame yra auginama ir tarpsta siela. Ji nemateriali ir neapčiuopiama, todėl jos pasaulis beribis ir niekada nebus baigtinis, ir tai priklauso vien nuo paties žmogaus. Kiekvienas iš mūsų augina savo sielą. Edvinui sunku pritapti išoriniame pasaulyje, bet ar kam įdomu, kad jis, pavyzdžiui, itin gabus muzikai?“ (Tai - Mangirdo mintys).

„Atrodo, pradedu suprasti, kad žmonės labai skirtingi. O ilgą laiką, beveik visą gyvenimą man atrodė, kad mes vienodi. Vienodai mąstome, jaučiame, kenčiame dėl tų pačių dalykų. Dabar žinau, kad ne. Jeigu kiekvieno žmogaus viduje esama mažytės jautrumo mikroschemos, tai ji labai nevienodai atpažįsta skausmą. Vienų ji tokia jautri, kas iškart sukelia vidinį aliarmą, o kitų, atrodo, sugedusi ir neveikianti arba jos gal ir išvis nėra. Kažkas pamiršo ją instaliuoti. Ir tie žmonės , man regis, gyvena kaip gyvi numirėliai – vaikšto, juda, kalba, bet tik tiek. Su jais labai sunku bendrauti. Pasaulis jiems - vien judantys objektai, neskleidžiantys vidinės šviesos. Tiksliau jie tiesiog jos nemato, ji jų nepasiekia. Bet ji yra!“ (Mildutės mintys).

„Ir vis dėlto tiktai aš, tiktai aš pats gyvenu šį gyvenimą. Ir tik laikinai atitrūkau, trumpam iškritau iš Didžiojo žaidimo. Ruletė vis vien sukasi.“ (Edvino mintys).

Knyga kažkiek asocijuojasi su amerikiečių rašytojos Jay Asher kūriniu „Trylika priežasčių kodėl“. Neabejoju, knyga tikrai patiks jauniems žmonėms, kai mokomasi suprasti ir save ir kitus.

Jasminka Petrovič. Viskas bus gerai.

Tai jaunimui skirtas novelių romanas. Jame – emocingi jaunų, tarpusavyje susijusių žmonių, išgyvenančių dvasinius skausmus, abejones, ligas, nepriteklius, svajojančių, puoselėjančių įvairius lūkesčius, monologai. Knygoje daug skausmingų patirčių, bet veikėjai išsivaduoja iš jų, knygoje plevena viltinga šviesa.

„Tik išsaugok savo giedrumą, ir viskas bus gerai. Prisimeni, kaip kalbėjome: niekas nėra geresnis už tave ir tu nesi geresnė už kitus? Gyvenimas kupinas staigmenų. Kasdien atsiveria nauja galimybė.“. „Kelionėje patyriau daug nelogiškų, nežinomų, baisių, nereikalingų, kvailų, beprotiškų dalykų...Nedrįsau galvoti apie tai, kas prasminga, o kas ne, nes būčiau tik praradęs ir jėgas ir pasitikėjimą savimi. Žiūrėjau priešais save ir stūmiausi į priekį!. Bijojau atsigręžti, nes tiek daug netekau: Sirijoje – tėvų, Turkijoje – palapinės, Makedonijoje – dėdės, Serbijoje – draugų, Austrijoje – nervų, Vokietijoje – visų pinigų, kuriuos turėjau...“

Skaitant knygą, kartais kildavo mintis, kad mes dažnai nevertiname to, ką turime (šiltų namų, suprantančių ar bandančių suprasti tėvų, gerų draugų).

Vanda Juknaitė. „Kalbasi susitikę“

Kaip ir kitos šios rašytojos knygos ir ši yra labai tikra, išjausta, nuoširdi, atvira. Tai rašytojos pokalbiai su dailininke Eva Labutyte, skulptoriumi Stanislovu Kuzma, profesorėmis Viktorija Daujotyte ir Vanda Zaborskaite, su rašytojo Balio Sruogos dukra Dalia Sruogaite, su austrų žurnalistu, vertėju Corneliusu Helliu, su rašytojais Jurga Ivanauskaite ir Icchoku Meru, taip pat su Edukologijos universiteto Literatūros katedros darbuotojomis Gitana Vanagaite, Ginta Čingaite, Žydrone Kolevinskiene. Knygoje gvildenama esminės žmogaus būties, prasmės, egzistencijos klausimai.

„...ir aš niekaip negaliu suprasti, kodėl tik bejėgių žmonių dėka, o ne stipriųjų, kaip priklausytų pagal gamtos dėsnius, išlieka šis pasaulis.“ „...bet koks institucinis darinys priklauso nuo to, kokie žmonės ten dirba, kaip jie suvokia save ir mato kitą.“ „Evangelija nėra filosofija ar literatūra. Evangelija yra veiksmas. Kristus nuėjo, paėmė, padavė, nešė. Yra veiksmas. Kaip čia pasakius, žodžių tikrovėj ji labai sunkiai pritaikoma, nes ji yra konkretybė, gyvybės ir mirties konkretybė. Žodis su kūnu.“ „Man atrodo, kad visa mūsų švietimo sistema, visa mūsų komunikacija yra orientuota į sėkmės istorijas. Pristatomos ir matomos tik sėkmės istorijos, jomis žaidžiama, manipuliuojama, o visa kita: tikras, autentiškas žmogus su natūraliomis emocijomis, eliminuojama“.

Manau, knyga domins ir jaunus ir vyresnius žmones.

Giocomo Papi. „Broliai Kalėdos“

Nuotaikinga, nuotykinga istorija, prasidėjusi Ulapūle, pagrindiniame Kalėdų senelio štabe prieš pat Kalėdas. Netikėtai susirgus Kalėdų seneliui Niklai Kalėdai, jį pavaduoti , t. y. išdalinti dovanas, paprašomas Niklo brolis Lučianas Kalėda. Jis, padedant nykštukui Efizijui Fua, šiaurinių elnių Olgos, Elgos, Eldos ir Ildos tempiamose skraidinančiose rogėse, skraidina dovanas vaikams. Bet Lučianas Kalėda labai nori padalinti dovanas jei ne po lygiai visiems vaikams, tai nors kiek tolygiau, kad nei vienas vaikas neliktų visame pasaulyje be dovanos. Ir jis tai daro, sukeldamas didelį pyktį misteriui Flinčui. Prasideda nuotykiai, intrigos, bet, galų gale, viskas baigiasi laimingai.
„ - Taip, bet jei lenktyniauti pradedama ne nuo to paties taško, jos netikros. Vaikai yra lygūs ir tokie turi būti. Taškas. O dėl suaugusiųjų – čia jau kita istorija, jie gali nors suplėšyti vienas kitą į gabalus, bet vaikai – ne. Vargšų vaikai turi turėti tiek, kiek turtuolių“.
„ - Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame?
Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas. Pjetras perbraukė ranka plaukų kuokštą.
- Gal todėl, kad pirkdami mes pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi.
 - Lučianas prieš atsakydamas sudvejojo:
 - Vadinasi, mes perkam, kad pasijustume lygūs ir vieninteliai, nors tokie jau esame, ir tai nieko nekainuoja.“

Kjersti Egerdahl. „Vikingai. Valgyk, renkis ir kovok kaip karys“

„Vikingai buvo grupė gudrių pasaulio tyrinėtojų, kurie (ir vyrai, ir moterys) į naujas žemes žiūrėdavo kaip, na taip, plėšikai, bet ir kaip prekeiviai bei migrantai.“

Įdomi istorinė knyga, tyrinėjanti vikingų gyvenimo būdą, socialinį gyvenimą, plaukiojimus po jūras ir vandenyną ir net jų dievus bei pomirtinį pasaulį. Gal būt sudomins citatos iš knygos: „Taigi už prabangias vestuves Kate Midleton iš tikrųjų turėtų būti dėkinga vikingams.“ (kodėl – sužinosite paskaitę p. 133) . „XI a. didžiąją dalį imperinės sargybos sudarė variagai“. (kokios imperijos? , kas tie variagai? – sužinosite paskaitę p. 133). Ir dar daug įdomybių, nuo istorinių įvykių iki šių dienų vikingų gyvenimo galima čia rasti. Knygoje daug nespalvotų iliustracijų. Tai žingeidžiam jaunimui skirta knyga.

Šidlauskas Virgis  „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“

Nuostabi poetiška, užburiančiai papasakota jauniesiems skaitytojams istorija apie šeimą, kurioje gyvena senelė, Mirilė, tėtis ir mama. „Mirilės namuose ramu, jauku ir gera“. Tačiau vieną dieną senelei gelia širdį, namuose ima lyti, nors lauke sausa. Dar vėliau užplūdo šaltis, pūgos, baisu pasidarė miegoti... Tačiau viskas baigiasi gerai. Subtiliai susiejami gamtosauginiai ir žmogaus vidinio gyvenimo klausimai (ligos, mirtis, saugumas ir kt.). „Juk žinai, kad mes esam visada šalia, linksma tau ar liūdna? Ir nesvarbu, kokie vėjai viduje triukšmaus, - niekada nepamiršk, kad esam kartu.“

Knygą pagilina, praturtina meniškos, jautrios žinomos dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracijos.VIgnė Zarambaitė .

Ignė Zarambaitė .„Juodavandeniai“

Jaudinanti šešiolikmetės istorija, bandant pamiršti nemalonius praeities įvykius, klasės draugių patyčias, gyventi naują gyvenimą, aiškinantis, kad gi nutiko vakarėlyje potvynio metu senoje apleistoje trobelėje. Kalbant su draugais Ana arba Anika prisimena tik atskirus momentus, įvykių nuotrupas, bet viso vaizdo, įvykių grandinės niekaip negali susieti. Po vakarėlio pasigendama su ja buvusios protingos, gerai besimokančios, mokytojų numylėtinės Deimantės.

„ – Taigi... Žmogus – vanduo. Vieni kaip upė, kiti kaip šaltinis, treti kaip jūra, bet visi kintantys, nes tokia mūsų prigimtis, - jis kalba tyliai, tarsi ir man atskleistų kokią paslaptį, akys gyvai spindi. – Galim būti ramūs, viliojantys ir nepaprastai pavojingi vienu metu. Mes apiplaukiam kliūtis, keičiam formą ir srovę, jei nenorim – mūsų net užtvankos nesulaikys, surasim nors mažiausią plyšelį ir tekėsim toliau. Išbandymai, sukrėtimai – tai tik galimybė keisti kryptį. Taip mes tobulėjam, stiprėjam, galų gale – gyvenam. Juk užsistovėjęs vanduo virsta pelke...“. „Pradedu manyti, kad mes visi kaip juodavandeniai. Kartu ir šviesos, ir tamsos padarai. Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Tik ar turim tam teisę? Gal nėra vienos tiesos, gal kiekvienas tarnaujam savo tiesai? Kiekvieno vanduo savaip drumstas.“

Tai jaunimui, ieškančiam savo vietos, draugų pripažinimo, knyga su detektyvo elementais.

Christou B. „Lėtasis Samsonas“

Spalvinga, nuotaikinga mažiausiems skaitytojams skirta paveikslėlių knyga. Pagrindinis veikėjas -gyvūnas tinginys, vardu Samsonas. Šis draugiškas, visiems padedantis veikėjas nuolat pavėluoja į draugų vakarėlius, nes pakeliui sutinka daug gyvūnėlių, su jais pakalba, kažkam padeda spręsti tarpusavio ginčus, pagelbėja apvirtusiam vėžliui. Samsonui liūdna, nes, kai pasiekia vakarėlio vietą, visi jo laukusieji draugai jau būna suvalgę tortą, prisižaidę..... Bet tikri draugai randa būdą, kad visiems būtų gerai. Gal kartais jų sugalvotą gudrybę pritaikysime ir savo gyvenimuose, juk mes tokie skirtingi.

Barbara O ̛ Connor „Kaip pavogti šunį“

Įtempto siužeto nuotykinė jaunimui skirta knyga. Pagrindinė veikėja Džordžina atsiduria keblioje situacijoje. Jos šeimą palieka tėtis, ji su mama ir jaunesniuoju broliuku Tobiu priversti išsikelti iš nuomojamo būsto, gyvena automobilyje, galvą plauna degalinėje. Mama dirba nuo ryto iki vakaro, bet vis neužtenka pinigų buto nuomai. Prastėja pažymiai, Džordžina pyksta ant mamos, ją slegia, kad ji neturi normalių namų. Pamačiusi skelbimą, kuriame rašoma, jog radusiam šunį siūloma net 500 dolerių, sumąsto, kad tokiu būdu ji gali padėti mamai surinkti pinigus būstui išsinuomoti. Planuoja surasti šunį, jį mylinčius šeimininkus, pasiruošusius mokėti už augintinio suradimą.... Džordžina apie savo planą pasako ir broliukui, o, kadangi niekur neranda nei ieškomo šuns, nei naujo skelbimo, jie suranda ir pavagia mielą šunelį, jį paslepia, netgi sugeba prikalbinti šunelio šeimininkę, parašyti skelbimą, siūlantį atlygį už surastą augintinį. Tarsi viskas vyksta, kaip Džordžina suplanavo, tačiau.... širdyje džiaugsmo maža, abejonės dėl savo darbų, jausmas, tarsi viskas eitų tik blogyn.... Kaip išsikapstyti iš šio jovalo...„O tada, kai jau norėjau sukti ir traukti link greitkelio, pažvelgiau žemyn ir pastebėjau pakelėje įspaustas savo pėdas. Nusišypsojau pagalvojusi apie Mukį ir jo šūkį. Pėdsakai , kuriuos palieki, yra svarbiau už kelią, vedantį pirmyn.“

Knyga baigiasi laimingai...

Rodenas G. „Močiutė, kuri apkeliavo pasaulį dviračiu“

Romanas jaunimui ir vyresniems, ieškantiems, klystantiems, patiriantiems įvairius išbandymus ir ramiai gyvenantiems, joje įkvepiama džiaugtis visais gyvenimo stebuklais, atrasti ir patirti gyvenimo džiaugsmą, leisti gyvenimui veikti mumyse. Pagrindinė knygos herojė 90 – metė senutė donja Maru keliauja dviračiu po šalį į Meksiką, ieškodama savo mirusio sūnaus Santjago vaiko, savo anūko Elmerio, apie kurį neseniai sužinojo iš savo vienintelės geriausios draugės donjos Chulijos. Jos negąsdina tolimas kelias, senkančios jėgos. „Jai tereikėjo akių, kurios regi, ausų, kurios girdi, ir širdies, kuri jaučia“. „Minti pedalus, mylėti, šypsotis. Donjos Maru manymu, tai buvo viskas, ką verta daryti tarp gimstant ir mirštant.“ Keliaudama donja Maru „keliauja ir per savo gyvenimą“, sutinka daug įdomių žmonių, kalbasi su jais apie gyvenimą, likimo siunčiamus ženklus, apie baimę, nepasitikėjimą ir tikėjimą Tai įspūdinga, poetiška, nuotykinga vidinio gyvenimo knyga. „Vienintelės užtvaros slypi mūsų prote. Iš tikrųjų „narvas“ visada atviras. Reikia tik stumtelėti duris.“ „Būti savimi – tai atminti savo tikrąją prigimtį“. „Kaip ji galėjo nepasiekti, ko trokšta širdis, jeigu jos norai atkartojo dangaus valią, o dangaus valia – jos norus.“ „Nei laikas, nei erdvė negalėjo jos apriboti, nes ji peržengė šias dvi iliuzijas. Nei baimė, nei pyktis negalėjo jos sulaikyti, nes nebeliko su kuo kariauti. Liko tik balta meilės šviesa.“

Rachel Rooney ir Zehra Hicks „Bėdos ir bėdelės“

Linksmai parašyta rimta paveikslėlių knyga apie mūsų bėdas, mažas ir dideles, mazguotas, gleivėtas, kai „dėl jų – debesuota, aplinkui žolynai - pilki.“ Linksmai ir paprastai patariama, kaip su jomis elgtis. „Tik viską apsvarstęs nurimki – įkvėpk ir iškvėpk.“ „Tik jų nemaitink, neglobok ir širdies neatverk.“ Bėdos ir bėdelės „nepakenčia, kada jomis dalijies su kitais“. Smagi knygelė vaikučiams ir tėveliams.

Tomas Dirgėla„Vytautas Didysis „Žalgirio“ arenoje“

Matui mokykloje visi mokomieji dalykai puikiai sekasi, tik, atsakinėjant per  istorijos pamoką, visi atsakymai virsta anekdotais. Vykstant visai klasei į ekskursiją į istorinę pilį, Tomo mama kartu su Tomu išleidžia ir jaunesniąją jo seserį – Emą, tikėdamasi, kad Tomas labiau pamils sesę ir, pagaliau, susidomės istorija. Pakeliui įvyksta nedidelis susipriešinimas su geriausiu draugu Feliksu. Atvykus į Trakų pilį, Tomas susitinka Vytautą Didįjį, atvykusį čia ieškoti savo karūnos ir karalių Jogailą, trokštantį sutrukdyti pusbroliui Vytautui surasti karūną, va tada ir prasideda didieji nuotykiai, nesusipratimai, išdavystės...

Pilna netikėtumų, nuotykių, linksmų ir kraupių situacijų istorija, gali būti, kad knyga turės tęsinį.

„Viskas yra paprasta, tik suaugusieji susigalvoja, kad viskas yra sudėtinga. Kad jiems būtų kuo sunkiau ir todėl jie galėtų būti tokie rimti!“.

Tomas Dirgėla „Užkeiktoji pono Kuko knyga"

Tai nuotykinė, siaubo elementais, šiurpuliukais, ir subtiliu autoriaus humoru pagardinta knyga. Kaip ir visos šio autoriaus knygos – tai dinamiškas, pilnas veiksmo, šį kartą ir mistikos, burtų ir heroizmo kūrinys.

Pagrindiniai veikėjai - vaikai Milda ir Lukas, jiems tenka sunki misija išgelbėti pasaulį nuo piktų raganos Sofijos ir liokajaus Liucijaus kerų, o viena iš veikėjų – bibliotekininkė. Skaitant šią knygą, šiurpuliams po kūną lakstant, žavėjausi Mildos ir Luko drąsa, gelbstint savo mamas ir visą pasaulį. Puikiai suprasdama, kad knygų magija labai stipri, ką bibliotekininkės nuo seno žino, nuo šiolei niekada nepaliksiu atverstos skaitomos knygos, nes.... piktieji raganos Sofijos ir liokajaus Liucijaus burtai gali vėl atgyti.... Visą laiką žinojau, kad magija, raganos, burtininkai tikrai veikia šiame pasaulyje...

Beatrice Masini „Miško vaikai“

Parašyti apie ją paskatino išgirsta žinia, apie planuojamą netolimą (iki 2050 m.) Marso kolonizavimą. Knygoje vaikai gyvena stovykloje, vadinamoje Bazėje. Bet čia nevyksta jokia bendra veikla, nei pietūs, nei vakarienė, nėra stalų, dušinių, valgyklos, „ant aukštų stulpų pritvirtintos senoviškos vaizdo kameros buvo kone vienintelis suaugusiųjų esybę bylojantis ženklas, raminantis ir kartu gąsdinantis.“ Čia vaikai skirstomi į Likuočius ir Išleistukus. Juos stebi prižiūrėtojai pro stebėjimo kameras. Vakarais, sušaukti ilgu švilpimu iš garsiakalbių, apšviesti nukreiptais spinduliais, vaikai laukia eilėje savo piliulės, gurkšnio vandens ir kol juos suskaičiuos. Jie turi savo vadą, sprendžiantį, kada žaisti, kada ieškoti maisto, kada ilsėtis, kada juoktis ir t. t. Visi priversti jam paklusti. Naujokas Tomas visa tai stebi, laikydamasis nuošaliai, jo galvoje vis dar yra šukių, t. y. prisiminimų atplaišų. Naujasis prižiūrėtojas Jonas stebisi, kad „šitas atkurtas primityvus pasaulėlis, panašus į keistą pramogų parką, tik siaubingai varganą; be to, akivaizdu, kad jame niekas nepramogauja, o mes sėdime čia ir iš toli stebime įvykius, it tai būtų koks eksperimentas.“ „Čia niekam nerūpi išauginti gerų, išauklėtų ir išlavintų vaikučių, mokančių elgtis viešumoje...“. „Čia jie geriausiu atveju išgyvena“. Naujokas Tomas nuklydęs į mišką randa seną pasakų knygą. Pradėjus skaityti, jam grįžta kai kurie prisiminimai. Užtiktas vadės Hanos, Tomas verčiamas skaityti vaikams pasakas, tikintis, kad gal taip vaikams grįš prisiminimai. Ir iš tiesų vaikai aiškinasi išgirstus žodžius, po truputį atmintis grįžta, jie ima tiksliau kalbėti, sakiniai įgauna prasmę, pradeda galvoti, kodėl jie čia ir nusprendžia palikti stovyklą. Išėję į mišką, vaikai susiranda šaknelių, uogų, vaisių, mokosi bendrauti, pažinti save ir kitus. Prižiūrėtojas Jonas, pamatęs, kad vaikai sąmonėja, organizuojasi į bendruomenę, padeda jiems, nors vaikai to nežino, o, pamatęs, kad jie kas vakarą prieš eidami miegoti apsikabina, jis net apsiverkia. Tai nuotykingas, keliantis daug klausimų, jaudinantis pasakojimas apie žodžio galią, atmintį, lyderystę, atsakomybę.

Annet Huizing „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ 

13 – metė Katinka labai savarankiška. Anksti neteko mamos, gyvena su tėte ir broliu. Vieną kartą ji nusprendžia parašyti knygą, bet, pasirodo, tai ne taip lengva. Katinkos kaimynė garsi rašytoja, tad patarimo, kaip jai pradėti rašyti, keliauja pas ją. Kaimynė Lidvinė paprašo jos pagalbos sodinti sodo augalus, tad kaskart susitikusios, gerdamos kartu arbatą, šnekučiuojasi ir kalba apie būsimą knygą. Berašydama tekstus, ji dar kartą išgyvena savo praeitį, mena buvimą su mama, labiau pažįsta ją supančius žmones (tėtę, jo drauges), giliau supranta dabartį ir pačią save.

Įtraukiantis knygos siužetas sudomins kiekvieną jaunuolį, o norintieji rašyti ras begalę patarimų: „Užuot pasakojęs, rodyk“, „Nesvarbu, ką rašai. Visa esmė – kaip“, „Pasakojime personažas šį tą supranta. Kad ir kokį nereikšmingą dalyką“, „Romanas visada yra apie pačią save“. Tikiuosi, kad ir skaitantys atras save...Oi, per daug parašiau, juk „reikia pasakyti tik tiek, kad skaitytojus sudomintum“. Belieka palinkėti atradimų ir savęs suradimų skaitant.

Anna Woltz „Gipsas“

Pagrindinei knygos veikėjai Fitz (Felicija) prasta nuotaika, nes, negana to, kad tėvai nusprendė pagyventi atskirai, vos ne vienu metu susižeidžia jos sesė (dviračio avarijoje nuplėšiamas piršto galiukas) ir suserga tėtė. Toliau veiksmas vyksta ligoninėje: laukiamajame, greitosios pagalbos skyriuje, ligoninės lifte, koridoriuose, registratūroje, virtuvėlėje, procedūrinėje, rūbinėje, vestibiulyje, Vaikų skyriuje, Tylos centre ir kt. Ligoninėje Fitz sutinka nuobodžiaujantį penkiolikmetį Adamą. Jie susipažįsta, bendrauja, išsikalba. Adamas inkubatoriuje lanko savo broliuką, gimusį per anksti, jis išgyvena kažką panašaus, kaip ir Fitz, juk tėvams terūpi mažasis broliukas, Adamo vadinamas Ateiviu, jie tarsi nemato Adamo. Ligoninėje vaikai prisigalvoja nuotykių, sutinka atjaučiančių, paaiškinančių jiems draudimų prasmę slaugytojų ir gydytojų, įsisamonina ligoninės taisykles. Fitz išsikalba su mama, pradeda suprasti, kad mama savo šeimą labai myli, tik ji norėtų turėti laiko ir sau. Abu jaunuoliai, iki šiol kaltinantys tėvus, pradeda suprasti, kokie unikalūs kiekvieno žmogaus potyriai, jausmai, išgyvenimai. Po truputį jie atsiveria, priima ir pradeda suprasti sutiktų žmonių, ir artimųjų pasakymus, poelgius, taip tarsi peršokdami iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį ir pajunta pirmosios meilės džiugesį. „Sėdžiu nuščiuvusi. Šiandien tai jau patyriau. Tą jausmą, kai kas nors prisiliečia tau prie širdies“.

Tai puiki jaunimui skirta knyga, o ypač ji sudomintų svajojančius padėti žmonėms, gydyti kitus.

Niels Van Hove  „Aš galiu! Kaip pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas“

Trumputė tarsi paveikslėlių knyga pradinių klasių vaikams, žinoma, labai tiktų ir jų tėveliams. Tai knyga įtaigiai padėsianti vaikams suprasti, kad patirti nesėkmę yra normalu, nes visi patiria įvairius iššūkius, kad yra būdų, palengvinančių nesėkmių išgyvenimą, jaudulį ir taip psichologiškai sustiprėti. Knygos autorius yra psichologinio tvirtumo ugdytojas.

Selemonas Paltanavičius „Kaip miega gyvūnai“

Ar šunys sapnuoja? Kodėl paukščiai miegodami ant šakelių nenukrenta? Kada miega pelėdos? Ar žinojote, kad rupūžė iš tikrųjų labai graži?

„Tik nežinia kaip atrodo jų matomas pasaulis, ar jame žmonės vaikšto kojomis aukštyn?“ Apie ką čia kalbama? Ogi apie šikšnosparnius, nes jie miega žemyn galva...Tai nuostabi su didele meile gamtai, remiantis žiniomis ir išmintimi, parašyta ir iliustruota knyga, manau, sudomins tiek vaikus, tiek visą šeimą. Gal ir tarp mūsų, žmonių, yra panašių į miegapeles, barsukus, t. y. mėgstančius miegoti ilgai, o gal  jūs miegate kaip kiškiai? Pasirodo, kad „kiškis miega vos keletą minučių, po to ilgai būna atsimerkęs, klausosi ir žvalgosi. Vėl numigęs minutę kitą, valandą žvalgosi ir klausosi."

Knygelė pilna netikėtų atradimų! Kviečiu atrasti!

Charli Howard „Žuvele, nerk!“

Pagrindinei veikėjai Molei sunku, kai jos geriausia draugė Kloja ignoruoja ją, elgiasi tarsi jos nematytų. Molė neprisimena savo tėvų, ją augina močiutės šeima, ji neturi madingų drabužių, rengiasi kukliai ir labai mėgsta plaukioti baseine. Treneris kviečia ją treniruotis ir dalyvauti varžybose, tačiau, pajutusi, kad geriausia draugė paniekinamai atsiliepė apie plaukiojimą, Molė atsisakinėja dalyvauti plaukimo čempionatuose. Kentusi daug nuoskaudų, vieną kartą ji išrėžė draugei savo požiūrį į jos elgesį, pradėjo lankyti plaukimo treniruotes baseine, draugauti su kuo nori pati, o ne jos draugė. Plaukimo varžybose gavusi medalį Molė didžiuojasi savimi, priima save tokią, kokia yra, o draugai ir draugės ją palaiko. „Žinau, kad ir mokykloje ir gyvenime bus visko, gero ir blogo, bet iššūkiai manęs nebebaugino. Neprivalau stengtis įtikti kitiems.“

„Žinau, kad viską galiu. Ir nesvarbu, kas nutiks ateityje – tikrai nenuvilsiu.“ Tai auginanti, stiprinanti žmogaus dvasią knyga. Rekomenduočiau ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams, seneliams perskaityti.

Morris Gleitzman „Kiekvienas nusipelnė gyvenime patirti ką nors gero. Bent kartą“

Autorius rašo, kad šią knygą sukurti įkvėpė garsaus Lenkijos žydo gydytojo Janušo Korčiako gyvenimo istorija. Pagrindinis veikėjas Feliksas Selindžeris, karo pradžioje paliktas našlaičių prieglaudoje, „kol tėvai pagerins knygų verslo reikalus“. Radęs sriuboje morką, Feliksas nusprendžia, kad tai ženklas, jog tėvai grįžta jo pasiimti ir netiki, kai vienuolės kartoja, jog tai jos įdėjo morką į sriubą. Nesulaukęs tėvų Feliksas pabėga iš prieglaudos, pamato nacių okupuotos Lenkijos baisumus. Ieškodamas tėvų, patirdamas protu sunkiai suvokiamus žiaurumus, gelbsti sutiktus vaikus: iš degančio namo išgelbsti mergaitę Zeldą. Feliksas apdovanotas pasakotojo talentu. Jo pasakojimai tampa nusiraminimu, viltimi ne tik besislepiantiems namo rūsyje vaikams, bet ir nuskausminamaisiais, kai gete gydomi dantys, netgi prajuokino nacį, kuriam skaudėjo dantis. Svarbiausios mintys – tarp eilučių, - būti žmogumi, nuolat padėti, kam to reikia. Įdomus teksto stilius, tarsi novelių romanas, tai gali būti ir siaubo literatūra, nes įvykiai sunkiai žmogui suvokiami, priimami, paaiškinami...nors visas tekstas persunktas meile žmonėms. Nuostabi, įkvepianti knyga.

Mirjam Pressler „Natanas ir jo vaikai“

Nors veiksmas vyksta 1192 m. Jeruzalėje, t. y. Kryžiaus žygių laikais, taikaus visų religijų pagarbos ir sutarimo tema aktuali ir šiandien. Tai įdomiai, intriguojančiai su detektyvo elementais papasakota istorija jaunimui apie žmoniškumą, atjautą, meilę. Knygoje daugybė nuotykių, juk tai tamplierių, pranašysčių laikai...„Turiu svajonę, kad vieną dieną žmonija pakils ir suvoks tikrąją savo tikėjimo išpažinimo reikšmę. Svajoju, kad vieną dieną žydų, musulmonų ir krikščionių sūnūs susės prie vieno stalo kaip broliai. Svajoju, kad netgi šis miestas vieną dieną pavirs laisvės ir teisingumo oaze“. Ši knyga - kelianti daug minčių, vaizdžiai žodžiais piešianti tų laikų Jeruzalę, pilna netikėtumų, nuotykių, intrigų ir malonių atradimų.