Birštonas žodžio meistrų žvilgsniu

Savo krašto žmogumi turbūt galime laikyti ir garsiojo Kodėlčiaus dvaro savininką, rašytoją prozininką Vytautą Petkevičių, kuris Birštono kurortą vadina „perlu, užimančiu vieną iš gražiausių vietų nuostabiame Nemuno vėrinyje“.

Rašytojų, poetų žvilgsnis dažniausiai krypsta į Birštono istoriją, Vytauto Didžiojo laikus ir į kurortą, kaip gražų, Nemuno vingiu apjuostą žemės lopinėlį, vertą skambaus žodžio.

Jau XVI amžiuje Motiejus Kazimieras Sarbievijus, rašęs lotyniškai, „Miškų žaidimuose“ pamini, kad „šviesiausiasis Vladislovas IV, Lenkijos karalius, atvyko į Birštono miškus medžioti“, o  Juozas Tumas – Vaižgantas primena, jog „Vytauto Didžiojo dvasia Birštone tebegyvena“, kad čia jis turėjo mėgiamą savo medžiojimo ir vasarojimo vietą. Šio kunigaikščio buvojimo Birštone epizodų aptinkame ir  Aldonos Puišytės bei Juditos Vaičiūnaitės poezijoje. Žinomas jos eilėraštis „Medžioklė prie Birštono“.

Gedimino Isoko romane „Šilėnai“ skaitome miškininkų Šilėnų, dirbusių karališkųjų Birštono ir Rūdininkų girių girininkais, giminės istoriją nuo penkioliktojo amžiaus iki šių dienų. Nemuno krašto skaitytojus knyga patraukia didingosios Birštono girios praeities vaizdais.

Tarpukario Birštoną savo kūryboje aprašė Kazys Binkis, Antanas Žukauskas – Vienuolis, minėjo Kazys Boruta. Ne vien gėrėjimąsi įstabia gamta matome Vienuolio rašinyje „Iš Birštono kurorto“. Džiaugdamasis gražėjančiu kurortu, pasitelkęs 1933-ųjų statistiką,  rašytojas nagrinėja, kodėl didžiąją poilsiautojų dalį sudaro ne lietuviai, kodėl turtingi tautiečiai savo litus palieka užsienio kurortuose. Įdomu, kad su panašiomis problemos  susiduriame ir šiandieną.

„Paklauski Brundzos arba
Šliūpo, kur yra sveikesnė žmogui
vieta, – jie atsakys, pagauti ūpo:
– Birštonas pirmasai ant svieto!
Vanduo čionai mineralinis, ir viskas
čia iš mineralų, čia oro, saulės,
purvo tynės sveikatai mačija be galo…” – šie poeto futuristo K. Binkio žodžiai turbūt tiktų ir šiandieną, pristatant kurortą, sanatorijų paslaugas.

Klasiką Juozą Tumą-Vaižgantą galime laikyti mūsų kurorto metraštininku. Dažnai čia būdamas, rašytojas rasdavo, kuo pasidžiaugti, o matydamas Birštono trūkumus, nevengdavo ir kritikos – rūpėjo jam kurortas. Išsibarsčiusius to meto spaudoje ar sudėtus atskiruose raštų tomuose Vaižganto straipsnius vertėtų surinkti į vieną leidinį. Būtų puikiausias vadovas, kaip prisivilioti poilsiautojų ir įtaigiausia reklama kurortui.  Rašytojas kvietė paprastai ir aiškiai: „birštonuokimės“ , „apsipurvink, Vytautas nuplaus, Birutė atgaivins“ – skaitome jo reklaminiame eilėraštyje.

Balys Sruoga, grįžęs iš Štuthofo,  savo   pašlijusią sveikatą taisė  ir garsųjį „Dievų mišką“ bei lyrikos ciklą „Giesmes viešnelei žydrajai“ rašė mūsų Baltojoje viloje. „... Aš dabar labai daug dirbu, ištisas dienas sėdžiu prie rašomojo stalo, su niekuo net nekalbėdamas“. „Birštonas man išėjo į sveikatą. Fiziškai labai sustiprėjau, nervai pasitaisė“, – skaitome Balio Sruogos laiške.

Birštono kurorte lankėsi lietuvių literatūros klasikės Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė, Ieva Simonaitytė. „Birštonas. Pažįstu jį kaip savo gimtuosius Vanagus – tiek kartų jau ten ilsėjausi“, – skaitome I. Simonaitytės „Nebaigtoje knygoje“. Ten pat ji aprašo ir niūrius karo meto atostogų įspūdžius iš vokiečių užimto kurorto. I. Simonaitytės  Raštų  VII-ajame  tome publikuojami  rašytojos laiškai iš Birštono: 1937-ųjų rugsėjy Liudui Girai, 1939-ųjų, vasarą - Etmei Budrienei. Laiškų, matyt, buvo ir daugiau, bet gal neišliko, jei neišspausdinti.

Kažin, ar dažnas skaitytojas pastebėjo, kad Birštonas yra minimas gerai žinomose ir mėgiamose knygose: Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“, Igno Šeiniaus „Raudonasis tvanas“, Vinco Krėvės „Miglose“.

Himnu Birštono gamtos grožiui galime laikyti  1979 m. Čikagoje išleistos Jurgio Blekaičio poezijos knygos „Rudens ritmu“ skyrių „Septyni Nemunai“:

Septyni Nemunai
ilgesį mano supa, linguoja.
Pažvelgsiu nuo kalno plačiai į šalis –
ten, slėny, galingom sidabro rankom
septyni Nemunai neša tėviškę mano,
neša beržus ir žydinčias liepas,
neša glėbyj ir palikti negali,
nueina ir grįžta,
ir grįžta septynis kartus.

Mūsų dienų autoriaus Herberto Alksnevičiaus apsakyme skaitome dienoraštį iš šiandieninio Birštono, iš  džiazo festivalio. Jį mini ir Jurga Ivanauskaitė savo knygpje „Placebas“. Birštono vaizdai šmėsteli poetų Alio Balbierio, Vytauto Stulpino eilėraščiuose.

Justinas Marcinkevičius, išaugęs iš savo žemės, suaugęs su ja ir su Nemunu, toks visada esantis, kad rodos, ir minėti jo nebereikia. Paukščio lizdu jis vadina Birštoną.

Mūsų daktaras kurortologas Vytautas Meška nerašo nei romanų, nei eilių, bet negalima nutylėti jo knygų. Ir  „Laiškus iš Birštono“,  ir „Kurortologo atsiminimus“, tikriausiai, priimtų rašytojų kūryba į savo gretą – patraukliai dėstomi medicinos dalykai, vaizdi, turtinga mūsų daktaro kalba, ir vis minimas, su rūpesčiu tariamas Birštono vardas.

Keičiasi Birštonas, keičiamės mes patys, keičiasi ir kurorto poilsiautojai. Bet kaip seniau, taip ir dabar, jie gydosi ne vien skausmą malšinančiu purvu ar mineraliniu vandeniu, bet ir „tuose trijuose kilometruose spacieriaus Nemuno krantinėje“, pasivaikščiojimu pušyne. Tik laiškus iš Birštono mūsų kurorto svečiai dažniausiai jau rašo elektroninius, ir kažin, ar juos saugo. Todėl verta įsiskaityti į tai, ką dar turim – šmaikštusis Vaižgantas, jo amžininkai tarsi mus stebėdami, kalba, pataria ir moko – išgirskim. Iškilių žmonių prisiminimas yra prasmingas tik tada, kai jų mintims randame vietos ir šiandieniniame savo gyvenime.

Mačiūtė, Genovaitė
Žodžio meistrų žvilgsnis į Birštoną / Genovaitė Mačiūtė. - Iliustr. - Rubrika: Prie Vytauto kalno // Naujasis Gėlupis. - ISSN 1392-7248. - 2007, birž. 23, p. 4