Birštono patogumai ir įdomumai

Vaižgantas BIrštone, 1925 m.

1922 metais aš pirmas pasiskubinau pasinaudoti Birštono kurortu. Tada jis buvo vos tepradedamas tvarkyti, o ligonių ir pusligonių kaip tyčia buvo suvažiavę daugybė. Teko pritirti daug nemalonumų; nekantriosios žydės šaukė: „Nu, čia greičiau susirgsi, nei išgysi!" ir grįžo namo, pasižadėdamos daugiau Birštono nebelankyti. Apie Birštono kurorto trūkumus ir aš tuomet daug rašiau, rimtai ir juokais; vis dėlto išsivežiau iš ten graudžių atminimų ir gilaus dėkingumo. Visa tai per ilga stiprėjo, ne nyko, nes buvau per vasarą įdomiai prasiblaivęs ir žymiai pasitaisęs sveikatą. Pusei metų praėjus po kuracijos, as mačiau, jog artritizmas kone visiškai pabėgo iš mano pirštų. Visa tai man sakyte sakė Birštono kurortą, nors tingiai ir mažomis lėšomis atstatomą, patį savaime įgarsėsiant ir būsiant Lietuvai tikra palaimos vieta. Lygiai stipriai tikiu ir Pasvalį tapsiant Lietuvos garsenybe.

1923 m. Birštoną tvarkė daktaras Povilas Kairiūkštis, bet svečių turėjo mažiau, visi dar atminė pereitus netvarkos metus. Šiemet svečių jau daugiau, nors galėtų būti trissyk tiek, ir aš jau drąsiai skelbiu: šiemet man nebetenka išgirsti nė vieno pasiskundimo čia pat; manau, kad ir paskui niekam neteks griaustis, kam jis buvo vasaros sezoną praleidęs Birštone kurorte ar tik pravasarojęs Birštone. Visų veidai ramūs ir patenkinti. Pernykštis dr. P. Kairiūkščio darbas ima duoti vaisių. Vonios perdirbtos puikiai, bene visų gražiausias Lietuvoje parkas sutvarkytas, gydytojai net keli praktikuoja, viskas funkcionuoja reguliariai kaip laikrodis. Kurorto administracija mandagi, net meili, tarnautojai palankūs ir nesugižę, dukart per dieną griežia visai įmanomu orkestru. Ir gyveni čia žmogus kasdien didėjančiu džiaugsmu, jog ne kur kitur atvažiavai gydytis ar tik pasilsėti. Ir visi vienan balsan stebisi kauniečių aklumu, kam jie savo pašonėje bevelija visokias kiaulides panemunėmis, neg majestotingą ir visais atžvilgiais patogų Birštoną. Nebepateisina jų nė susisiekimo nepatogumai: kas dieną iš Kauno išeina ir grįžta bent keli automobiliai ir karietos. Automobiliais atlieki per 1-l,4 vai.; na „karietkos" savo amžių yra jau atgyvenusios ir jos metas pakeisti kuo pavirkesniu.

Ir mūsų dailininkai ima jau pasergėti Birštono gamtos brangenybes. Štai p. Kajetonas Šklėrius nepailsdamas škicuoja Birštono reginius ir žmones; žmonėms jis patiekia tuos pat gamtos motyvus. Štai fotografas mėgėjas Marčiukaitis rankioja vis įdomesnių reginių: žiūrėk, bus jau kelias dešimtis surinkęs į tiekiamąjį Birštono albumą ir vis teberanda didesnių įdomybių ir akį veriančių grožybių. Itin vykusias jo fotografijas jau nebe vienas mūsų žurnalas yra dėjęs. Bereiktų mums poetų, kurie sonetais išdainuotų tuos jausmus, kurių kupinas esi, beslankiodamas Birštono panemunėmis.

Burtininkė gamta Nemuną čia suraizgė kilpomis, viena labai didele, kitomis mažomis, iškeldama upės skardžius tai iš vienos, tai iš antros pusės. Trijų dešimtų sieksnių skardžiai, stati, negailestingai upelių sukapoti, sudarinėja tiesiog pasakingas „skiauteris" ir piliakalnius. Jų nė pilti nereikėta, tik naudokis kalno cilinderu, iš visų keturių pusių staigiu, neįlipamu, 20-30 sieksnių aukščio; nei kopėčiomis, nei kitomis priemonėmis piktuoju nepasieksi jų viršaus, kur bus susimetę keli šimtai žmonių gintis.

Ir Birštone būta net trijų tokių piliakalnių: pačiame parke jau žinomasis istorinis Vytauto piliakalnis, iš po kurio gausiai trykšta taip pat jau gana plačiai žinomas mineralinis vanduo gerti ir maudytis; antrapus prieniškės kilpos mitologinis Kerniaus piliakalnis, ties Kernuvėmis (Kiernowo), jau baigiąs susmukti į Nemuną, ir birštoniškėje kilpoje populiariausias žmonėse Paverknių piliakalnis. Visi trys - vos trijų kilometrų plotyje, tiesiai einant, bet 20-25 kilometrų ilgyje, Nemunu plaukiant.

Piliakalniai istorininkams, Kernuvių skiauterys, lygiai kaip ir Rumšiškių skiauterys geologams ir meteorologams duoda keletą dar neišspręstų uždavinių. Gana jau būtų tenkintis vienu beprasmiu nustebimu. Laikas pasiklausti, kodėl čia, ne kitur vėjai išpūtė skiauteris, kodėl čia XIII amžiuje organizavosi viena pačių pirmųjų Lietuvos kunigaikštijų (księstvvo Kiernowskie, jei neklystu, pas Narbutą). Bet ir pačių Nemuno kilpų forma taisyklinga, vienoda, karafos gurklio pavidalu, nemažas uždavinys geologams išspręsti. Žiūrėk į jų viršūnes iš Kernuvių ir Paverknių ir galvok, jei jau pavargai nuo įspūdžių.

O parėjęs namo, džiaukis uogomis, pieno ir paukščių produktais, kurių čia kas dieną prineša apylinkės moterys daug ir pigiai. Kas gali įsitaisyti savo virtuvę, tam Birštone daug pigiau ir patogiau pragyventi neg kitose panemunėse, kad ir arčiau miesto. Ir nebetolimoje ateityje čia knibždėte knibždės vasarojančių ir ligonių. Kuracijos kursas pradėti dar ir dabar nevėlu.

Šiemet kurorto direktorius - dr. Brundza.

Vaižgantas. Birštono patogumai ir įdomumai // Raštai. - Vilnius : Pradai, 1994-[2002]. - T. 11.– P. 427–429.
Publikuota: Lietuva. - 1924. - Liep. 8 - Nr. 151, p. 3.–  Parašas: Doc. J. Tumas.