Draugo daina

Vos tiktai pagalvoju apie Joną, tuoj ir suskamba ausyse:

Kas paklos man patalėlį,
Kas nuvargusį paguos...

Tikrai, šitą dainą pirmiausia išgirdau iš Jono Kazlausko lūpų. Skaidri melodijos ir žodžio vienovė pilna buvo skaidraus lyrizmo, dramatiškos gyvenimo laikinumo nuojautos. Išėjimo iš tėviškės, atsiskyrimo graudulys degino gerklę – mums atrodė, kad mes dainavome ir savo epochą, ir savo likimą. Buvome pirmieji, kurie turėjome išeiti iš namų. Tas kelias už vartų – ir traukė, ir gąsdino. Labai norėjosi būti kartu – lyg ir stipresnis jautiesi, lyg ir labiau savo jėgomis tikėti imi. Man pasisekė – šalia buvo žmogus, kurį galbūt geriausiai ir charakterizuotų žodis „tikrumas“. Jeigu jis ką sakė, tai tikrai žinodamas, kad taip ir yra, jeigu ką darė, tai tikrai įsitikinęs, jog taip ir reikia daryti. Šalia jo ir pats tikresnis pasijusdavai. Drąsesnis. Lyg ir daugiau žinodavai. Arba norėdavai žinoti daugiau.

Keista, kad pirmiausia, ką atsimenu, tai Jono eisena. Iš pirmųjų gimnazijos klasių atsimenu. Pašauktas atsakinėti eidavo prie lentos tarsi įkaldamas žingsnius į klasės grindis. Tvirtai, tikrai eidavo. Taip eina žmogus, kuris žino. Ir eina pasakyti, kad žino. Niekada daugiau nemačiau tokios eisenos. Buvau ją primiršęs, bet vėl prisiminiau, kai gindamas daktaro disertaciją universiteto Kolonų salėje, Jonas ėjo tribūną atsakyti savo oponentams. Šyptelėjau – nuo pirmųjų klasių mokinuko ligi mokslų daktaro atvedė tas žingsnis. Prisiminiau, kad mėginau kadaise jį pamėgdžioti – nieko neišėjo.

Ar verta sakyti, kad klasėje jis visą laiką buvo pirmasis mokinys? Kitaip ir negalėjo būti. Ir mokytojai, ir mes jau buvome įpratę prie šito. O kaip garbingai, kaip lengvai jonas nešė šitą naštą! Nė mažiausio pasipūtimo, nė menkiausio pasididžiavimo. Gilus teisybės ir žmogaus vertė pajutimas neleido mūsų draugui nei savęs aukštinti, nei kitų žeminti. Nerašyti liaudies moralės ir etikos dėsniai tarytum diktavo geranorišką, atvirą, tiesų, sakyčiau, vyrišką ir gal net šiek tiek kietoką jo gyvenimo ir elgsenos būdą. Buvo persiėmęs šituo visą laiką, atrodo ir pats to nesuprasdamas. Atsimenu, kaip jis, būdamas universiteto profesorius, stebėjosi ir piktinosi karjerizmu, pavydu, nesiskaitymu su priemonėmis, kopimu, kaip sakoma, per kitų galvas. Matyt, buvo su tuo susidūręs.

Gulėjome klojime ant šieno Jono tėviškėje, Matiešionyse. Pro vėjo nudraskytą stogo šelmenį matėsi vasaros žvaigždės. Niekada jos taip neaudrina jausmų, kaip jaunystėje. Buvome bebaigią Prienų gimnaziją, ir tartum didelė, ryški, tačiau tolima žvaigždė mums švietė Vilniaus universitetas. Pusbalsiu Jonas dainavo:

Upės plauks ir plauks į tolį,
Gervės skris ir nebegrįš…

Turėjo nestiprų, lyg ir užspaustą gerklėje balsą. Galėjo tiktai „vesti“ dainą, ir tai negarsiai. Jaučiau, kaip jis jaudinasi – laikė šitą dainą man, norėjo, kad ji man patiktų, kad ir aš ją išgirsčiau taip, kaip jis girdėjo.

Nežinau, kur ir kokiomis aplinkybėmis pats ją buvo išmokęs. Tačiau tai buvo jo daina. Ji kaip nė viena kita, ypatingu būdu kėlė, nešė jį, buvo arčiausiai prie lūpų, vešliausiai iš jo širdies augo. Penkerius studijų metus gyvenom viename kambaryje. Kiek sykių, būdavo, besėdint prie stalo, pakelia Jonas galvą nuo savo knygų, nuo popierių ir tartum atsidusdamas užniūniuoja: kas paklos man patalėlį… O kiek įvairiausių dvasinės būsenos ir nuotaikos niuansų jis reiškė šia fraze – nuo jaunatviškai valiūkiškų ligi geliančiai skaudžių žmogaus vienišumo, jo egzistencinių gelmių staigaus praregėjimo. Rimtas, nevienareikšmiškas buvo jo žvilgsnis į save ir į pasaulį. Atrodo, kad jo etikos kertiniu akmeniu galėjo būti suprasta ir sąmoningai atliekama pareiga. Žmonėms, mokslui, tautai.

Ir darbas. Buvo neregėtai darbštus. Neatsimenu, kad per penkerius metus būčiau anksčiau už jį atsikėlęs. Praplėši, būdavo, versdamasis ant kito šono, akis – ir matai Joną prie mūsų didelio stalo, jau bedėliojantį savo korteles, besklaidantį užrašus, užgulusį knygą. Koks alkis ar troškulys kėlė, vedė jį? Sakytum, nujautė, kad skirta jam tik keturiasdešimt metų ir kad jis turi padaryti tai, ką privalo padaryti.

… nepareisiu, motinėle,
per sodelį takeliu… –

ak, mes negalvojom, kad nepareisim, nors mūsų irgi laukė atsisveikinimas. Per save ir per dainą mes tarsi girdėjome karo, fašistinės okupacijos, kruvinų pokario metų išblaškytus žmones, jų skausmą ir ilgesį. Kaip garsiajame Oginskio poloneze, kuris suskambo mums gerokai vėliau, jau Vilniuje. Gulėjau nejudėdamas šalia dainuojančio draugo ir laikiausi, kad tik nepravirkčiau. Tos žvaigždės pro stogo šelmenį tarytum suskrido į akis ir graužė, degino. Girdėjau, kaip subarškėjo kieme kibiras – tai Jono motina leido nakčiai į šulinį pieną. Sugirgždėjo varstomos gryčios durys. Ir vėl viskas nutilo. Ir daina baigėsi. Tylėjome abudu. Turėjau pasakyti kažką apie dainą, bet aš galvojau apie draugo motiną. Ne sykį mačiau ją Prienuose – mažą, tylią ir kuklią, rūpestingai išimančią iš kaimiško krepšio duoną, kiaušinius, sviestą mokslus einančiam sūnui. Bijojau prisipažinti, kad pavydžiu jam motinos – manoji prieš penkerius metus buvo mirusi. Netikėtai pasakiau:

– Gera tavo mama,
Kadangi jis neatsiliepė, tai po kiek laiko pridūriau:
– Ir daina gera.

Tikrai, gražiau nepasakysi: kai gera motina – ir daina gera.
Žodį „daina“ galima pakeisti žodžiu „gyvenimas“.

Justinas Marcinkevičius. Dienoraštis be datų. –  Vilnius : Vaga, 1981.--   P. 32-34.