Iškentęs Laptevų šaltį
- Titulinis
- Kraštotyra
- Kraštotyros dokumentų fondas
- Virtualios parodos
- Iškentęs Laptevų šaltį
Pastaruosius tris dešimtmečius aš dirbu girininku. Vietiniai žmonės manęs kitaip ir nevadina. Anksčiau esu dirbęs ir kitokį darbą. Ne Lietuvoje
1941-ųjų birželį mane su tėvais ir seserim ištrėmė iš Lietuvos. Tuomet sesuo buvo aštuonerių, aš – dvylikos. Tėvai buvo dėstytojai, be to, tėvas šešerius metus vadovavo Žemės ūkio akademijai. Abu mirė Rytų Sibire, Jakutijoje. Mudu su seserimi išlikome. Dirbom. Vėliau dar ir mokėmės.
Grįžau Lietuvon po penkiolikos metų. Tas laikotarpis iš atminties neišblunka. Ėmiau kai ką užrašinėti, tikėdamasis, gal palikuonys pasmalsaus, kaip Lietuvos žmonių gyventa ne Lietuvoje. Tai pasakojimai ir vaizdai iš tremtinių gyvenimo. Kai pradėjau rašyti, nuo įvykių buvo praėję dvidešimt ir daugiau metų. Taigi nesugebu likti apybraižiškai tikslus, todėl daugumos veikiančių asmenų pavardės ir vardai pakeisti. Juk svarbiausia, kad tai buvo.
Arvydas Vilkaitis
Parodoje prisimename laptevietį Arvydą Vilkaitį. 2019-ųjų sausį jam būtų sukakę 90 metų.
Ilgametis Birštono girininkas Arvydas Vilkaitis (1929 01 15–1997 02 11), 1941-ųjų tremtinys, atsiminimų knygų „Tremtinio dalia" ir „Gyvensim" autorius, savo gyvenimu ir veikla įrašė įsimintiną puslapį krašto istorijoje.
Trofimovskas 1989 m.
Arvydas gimė Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus Vinco Vilkaičio šeimoje. 1941 m. birželį kartu su tėvais buvo ištremtas iš Lietuvos, pateko į baisiausią vietą Jakutijoje prie Laptevų jūros – Trofimovską. 1943-aisiais mirė tėvas, o po penkerių metų – ir motina. Arvydas, sunkiai dirbdamas ir rūpindamasis jaunesne sesute Audange, atkakliai siekė mokslo. Su pagyrimu baigė vakarinę mokyklą ir miškininkystės technikumą, mokėsi Uralo miškų institute. Grįžęs į Lietuvą A. Vilkaitis studijavo Lietuvos Žemės ūkio akademijos Miškų fakultete, tris dešimtmečius jis dirbo Birštono girininku.
Arvydas Vilkaitis pelnė ne tik artimųjų, bet ir visų jį pažinojusių meilę bei pagarbą. Ši paroda teliudija, kad Birštonas nepamiršo savo girininko – kuklaus ir garbingo žmogaus, ir kad bibliotekos skaitytojams yra nuolat siūlomos jo knygos. Stingdo Laptevų šaltį ištvėrusių žmonių kančios, bet šildo žinojimas, jog Lietuvai jų širdyse visada buvo jauku ir saugu.
