Įvykę renginiai

Suvalkija – tai mūsų Nepriklausomybės ir lietuvybės lopšys. Kad tuo įsitikintum, užtenka Marijampolėje atsistoti priešais Rigiškių Jono gimnazijos sieną, kurioje – 30 atminimo lentų apie šią mokyklą baigusius žymiausius žmones – V. Kudirką, J. Basanavičių, J. Jablonskį, M. Šalčių, A. J. Greimą ir t.t. ir t.t. Tai mūsų tautos, kultūros, istorijos didieji ramsčiai.

Kelionėse po Sūduvos kraštą man įsiminė išdidūs, tvirti ir linksmi žmonės. Ne tik praeities milžinai, bet ir šiandien dirbantys bei kuriantys.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius
(fotografija „Prasmių iškerotas“. Jono Basanavičiaus gimtinė. Ožkabaliai, Vilkaviškio rajonas, 2016 m.)

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, 2022-ieji yra Sūduvos metai. Šie atmintini metai paskelbti pažymint tai, kad 1422 m. pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduvos kraštas visam laikui buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tad 2022 metais švenčiama Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktis. 

Skelbiant Sūduvos metus taip pat siekta įvertinti Sūduvos reikšmę Lietuvos valstybės istorijoje, pabrėžti šio krašto įtaką lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės formavimosi procesams, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 metais.

Spalio mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje eksponuojama literatūros paroda „Sūduvos žemės užauginti“. Joje prisimename Sūduvoje gimusius lietuviško žodžio meistrus: Kazį Bradūną, Gintautą Dabrišių, Romą Gudaitį, Vincą Mykolaitį-Putiną, Aldoną Ruseckaitę.

Siūlome skaityti jų kūrybą.

Keletas parodos fragmentų

Visą laiką galvojau, būdamas svetimose šalyse, kada galėsiu grįžti. Sapnuodavau Lietuvą. Tie sapnai kaip grįžimas. Sapnuose būdavau tai Kiršuos, tai Vilkavišky, tai Vilniuje. Tai tautosakos turtus kur nors užrašinėju…

Kazys Bradūnas

***

Kai avilį gražiai nudažysi,
sparnuota mergelė pati atbėgs –
tu jai nieko nesakyk,
tik griebk į glėbį
ir nepaleisk, kol medus
nepradės per barzdą varvėti.

Gintautas Dabrišius

***

Lietuvių kalba – mūsų nepriklausomybės politinė, dvasinė, kultūrinė siela, jos didžioji prasmė. Be harmoningo santykio su ja kaip ir be kultūros, sąžinės, gėdos – žmogus praranda savo kūrybines galias ir tampa instinktų vergu, o valstybė išsigimsta net su tobulais įstatymų brūzgynais ir moderniausiais gražbyliavimais. Pagarba savo kalbai nereiškia kitų kalbų niekinimo, atvirkščiai, tik išryškina jų svarbą.

Romas Gudaitis

***

Dėkoju tau, spali,

Už tuos stebuklingus dažus,
Kad, baigiantis mano šių metų kelionei,
Palydi mane į tamsą ir šaltį

Šviesiai nusiteikęs
Ir toks gražus!

Vincas Mykolaitis-Putinas

***

Nebijoki gyvenimo!
Kai lieka jo vis mažiau – nebijoki,
Atverki visas geldeles, žiūrėk,
Baltas drugelis provėžoj mirė.
Kai lieka vis mažiau –
Ko bebijoti?…

Aldona Ruseckaitė