Įvykę renginiai

Vasario 28 d. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko rašytojos, dramaturgės Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Džiaugsmynas“ pristatymas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Šešių literatūros premijų laureatės (už romaną „Kvėpavimas į marmurą“ įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, už pjesę „Liučė čiuožia“ – Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas) dvyliktos knygos esukuose (plg. esu, būnu) sudėtos autorės gyvenimo patirtys. 2014–­­­­­­­­­­2021­­­­ metais kurti tekstai kupini džiaugsmo, kylančio iš egzistencijos slėpinių.

Rašymas L. S. Černiauskaitei gyvybiškai svarbus, bet tam reikia surasti laiko nesibaigiančiame darbų sraute. Sudarydama knygą, kritiškai vertino esukus, juos atidžiai redagavo. Susitikimo metu atsakydama į Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės klausimą, kada pradėjo kurti, ar buvo, kas paskatino ir kreipė kūrybos link, prisipažino, jog rašyti pradėjo anksti, besimokydama mokykloje, savo tekstų niekam nerodydavo, bet jos primargintus sąsiuvinius, ko gero, perskaitydavo mama. Vėliau rašyti ir dalyvauti jaunųjų kūrėjų konkursuose savo mokinę skatino lietuvių kalbos mokytoja. „Džiaugsmyne“ atviraujama: „O rašymas atrieda ir apsemia mane lyg milžiniška grožio ir erdvės banga; tokia beveik nepakeliama; vienintelis būdas ją atlaikyti – rašyti. Jis primena man, kas esu. Jis yra mano būdas išbūti.“ (p. 57).

Buvimo būdas – taip galima būtų pavadinti esukų vidinį pasaulį. Jame nėra šokiruojančio veiksmo siužeto. Skaitytoją pakeri ir puslapiais veda kalba. Išties – Dievo dovana taip valdyti kalbą. Prieš akis iškyla vidinio pasaulio vaizdiniai, kuriuos inspiravo potyriai, išgyvenimai ir apmąstymai. Gyva, žodinga, meniška kalba atveria ir skaitytojo sielos vartus, leidžia pajusti ir išvysti savo egzistencijos gelmes, kasdienybę. Autorė įsižiūri į būtį, ieško daiktų esmės, gyvenimo prasmės ir džiaugsmo šaltinio, kurio pagrindas – tikėjimas. Pokalbio metu L. S. Černiauskaitė atviravo, jog maldoje ji randa nusiraminimą, paguodą, viltį: „Viltis visada ateina į žmogų iš Šventosios Dvasios, patys nesame pajėgūs jos sukurti, ji yra Dievo mana.“ (p. 61­–62). Dievo motyvas tekstuose – jungiamoji grandis, bene pagrindinis motyvas, jis suteikia taurumo, pakylėja skaitytoją į dvasines aukštumas.

„Džiaugsmynas“ – biblioterapinė knyga, vedlys nuo nerimo, nusiminimo, rezignacijos į šviesų kelią, į paieškas savęs ir savo buvimo būdo. Apie tai daugiausia buvo kalbėta su L. S. Černiauskaite. Skaidrus, nuoširdus ir atviras pokalbis su autore sušildė, atvėrė širdis, panardino į apmąstymus apie žmogaus esmę ir jo gyvenimo misiją.