Jonas Žičkus: gyvenimo kelią Tėvynė parodė

Parodoje prisimename Kęstučio apygardos partizaną, politinį kalinį, knygos „Nueitas kelias“ autorių, buvusį mūsų bibliotekos skaitytoją Joną Žičkų..

Jonas Žičkus (1924 12 27–2007 06 05) gimė Tauragės apskrityje, Skaudvilės valsčiuje, Norkiškės kaime. Mokėsi Norkiškės pradinėje mokykloje ir Skaudvilės gimnazijoje.

1944 m. J. Žičkus įstojo į Lietuvos laisvės armiją. 1945 m. kartu su savo bendraklasiais įkūrė pogrindinę moksleivių organizaciją, užmezgė ryšius su Skaudvilės apylinkėse, Viduklės miškuose veikusiu Saturno partizanų būriu, teikė jiems visokeriopą pagalbą. 1945-ųjų kovą jis tapo Lydžio rinktinės Saturno būrio partizanu, slapyvardžiu Daktaras. 1947 m. gegužę grįžo į Skaudvilę tikėdamasis gauti fiktyvius dokumentus. Čia pat buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams bei 5 metams be teisių. Bausmę atliko Pečioros ir Intos lageriuose.

Lageryje su tautiečiais – kunigu K. Vasiliausku, J. Kudžma, L. Matuzevičiumi, K. Baniu, P. Medeiša, J. Mociumi ir kitais – susitelkė į kultūrinį būrelį. 1953 m., atslūgus lagerio režimui, nuteistieji rašė eilėraščius, dainas. Jonas rinko, grupavo lagerių poetų kūrinius. Taip „gimė“ jo ranka perrašyti rinkiniai „Veidu į Tėvynę“, „Saulėtekio link“ – net penki politinių kalinių poezijos sąvadai. 1954 m. kartu su J. Raulynaičiu ranka perrašė „Benamių“ poezijos rinkinį.

1957 m. Jonas Žičkus grįžo į Lietuvą. Po įvairių sunkumų įsidarbino Lentvario kilimų fabrike. 1958 m. balandžio 28 d. buvo vėl areštuotas ir už antisovietinę bei nacionalistinę veiklą antrą kartą nubaustas 7 metams lagerio. Kalėjo Mordovijos specialiajame lageryje.

1965 m. grįžęs į Tėvynę apsigyveno Birštone. Sukūrė šeimą. Atgimimo metais Jonas Žičkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Birštono skyriaus pirmininkas. 1999-aisiais išleido atsiminimų knygą „Nueitas kelias“. Joje jis rašo ne vien apie partizaninę veiklą, vargą lageriuose, bet ir apie gyvenimą Birštone: „… jis [Birštonas] visais metų laikais gražus, ramus, bet ypač puikus pavasarį ir vasarą, kai Nemuno šlaituose sužydi žibutės ir ievos, miestelis pasidabina kaštonų žvakėmis, margaspalviais žiedais. Mano darbas mineralinio vandens įmonėje nelengvas, nemažai atimdavo jėgų, bet gražioje ir malonioje gamtoje poilsio dienomis atsigaudavau. Žinojau, kad KGB mane akylai stebi, todėl darbovietėje ir su kitais mažai pažįstamais žmonėmis stengiausi būti neišmanėliu, nekritikavau sovietinės valdžios ir „išmintingosios“ komunistų partijos. Atvirai kalbėjausi su girininku Arvydu Vilkaičiu, jo žmona mokytoja Elena, jos seserimi Stase Skripskyte, klebonu Marijonu Petkevičium ir dar vienu kitu. Kunigas M. Petkevičius manimi pasitikėjo, mudviejų pokalbiai buvo atviri ir nuoširdūs, jis duodavo man paskaityti sovietinės cenzūros uždraustus A. Solženicyno ir kitų autorių kūrinius.“.

Jono Žičkaus knyga „Nueitas kelias“.