Jurgis Blekaitis

Septyni Nemunai ilgesį mano supa, linguoja.
Pažvelgsiu nuo kalno plačiai į šalis –
- ten, slėny, galingom sidabro rankom
septyni Nemunai neša tėviškę mano,
neša beržus ir žydinčias liepas,
neša glėbyj ir palikti negali,
nueina ir grįžta,
ir grįžta septynis kartus.
Vėl atklysta nuo tavo žydrų akių,
Dzūkija, motina mano,
sirpstančių žemuogių kvapas
ir sako — manęs niekuomet nepamirši.
Grįžulo ratais aukštam danguje vainikuota,
Paukščių taku nužengusi žemėn, kaip nuotaka,
tu pušimis puošni, ne palmėm, ne perlais.
Ne derliumi, tu daina išdidi ant smėlio kalnelių,
tu nemunais—ežerais sužiurus graudžiai ir mįslingai,
prosenių numylėta, artojų ant rankų nešiota,
vargų varguolėle
Į tavo smėlį, motin, šiandien grįžtu širdimi,
lūpomis- puolu. . .

*

Smėlis Birštono kapuose

Ten valandų nebuvo — tik amžiai.
Ir tik nepavargstančius skruzdės — sekundės.
Jos pureno lengvutį dzūkišką smėlį,
kuriame kadais pilį virš protėvių kaulų lipdžiau.
Baltino kaulus sekundės ir vertė jas smiltimis.
O iš smiltelių kalės nauji kauleliai,
o iš dulkelių tėvas atėjo ir aš.
Dabar ir aš atsigulęs klausau,kaip lengvakojis vėjelis
sušiurena smėlį virš mūsų pailsusių kūnų,
jį nusiveja vaiko vikri pėda.
Klausau, kaip sunkiai sueina seniai,
vėl atsinešę vieną iš savo tarpo.
Kai smiltys sušyla, žinau: žemuogės sirpsta.
Kai liūtys skalauna mane, žinau: ruduo.
Kai šaltos čiurkšlės sunkias nuo tirpstančio sniego,
žinau: upėje grūdas galingi ledai.
Kai palengvėja žemelė ir, rodos, vėl imsiu kvėpuoti, r jų pūkeliai
neša mane pavėjui, neša tolyn.

*

Nemuno vėjas

Nebeatsimenu Nemuno vėjo –
Skonis koks, palietimas, kvapas?
Ar ne jisai kvepėjo
Vyniniais lapkričio lapais
Vėlinių vakarą? Ir jis mane –

Ar dar bepamena, tėviškės vėjas?
Ten, krante, po gluosniu žaliuoju,
Su juo aš gyvas, su juo žaliuoju
Ir su vėjais lenkčių einu kaip ėjęs,
Atsimušdamas Nemune.

Visas eilėraščių ciiklas „Septyni Nemunai“ iš knygos „Rudens ritmu“