Justinas Marcinkevičius

Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senis Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ir ėmė puldinėti iš vieno kraštą į kitą, tarytum prie kiekvieno skardžio, miško, kalno ar slėnio priglusti norėdamas, lyg visą Lietuvos žemelę paliesti, paglostyti geisdamas.

Iš Nemuno ir iš girių tylos išaugęs Birštonas gydo ne tik kūną, bet ir dvasią. Pažiūrėkite į iškilmingai virš Druskų šilo tekančią saulę, į pamaldžiai susikaupusias pušis, paklausykite paukštelio, iš tankmės šlovinančio pasaulio grožį – ir jūs pajusite ypatingą gamtos artumą, raminantį, glostantį jos prisilietimą. Pajusite vienovę su viskuo, kas yra, šilta gerumo ir meilės banga užlies jūsų širdį, suprasite, kad galima būti žemės, vandens ir saulės broliu, kad gerai įsiklausius, galima išgirsti, kaip teka gyvenimas.

v

Nemune, Nemunėli,
jei tu gyvas – tai duok,
kad ir mūsų gyvenimas čia
niekados nesibaigtų.

*

Nemunas I

Žinau, kad gyvas, kad eini kartu –
Ir man lengviau: esi man kaip ranka,
kuria galiu atstumt ir apkabinti.

Miškai retėja. Tu eini lėčiau.
Žiūrėk į mus. Kalbėk apie tą žemę,
Kuri ant kranto mus už rankų laiko.

Dangus man pritaria, kai aš kalbu:
pagoniško tikėjimo ir meilės
duok, Nemune, dabar ir visados.

*

Į Birštoną vėl atjojo Vytautas. Nebuvo jis čia gal jau 600 metų, išnyko per tą laiką buvusios neaprėpiamos girios, pilnos įvairiausių žvėrių. Ne sykį čia jis pats buvo medžiotojas. Varovai su skalikais privarydavo pilną Žvėrinčių briedžių, stirnų, elnių, meškų, šernų, dažnai ir taurą atgindavo. Galima spėti, kad ant kokio akmens prisėdęs ir į Nemuną žiūrėdamas Vytautas čia apmąstė ne vieną karo žygį, ne vieną gudrų diplomatijos planą sukūrė ar šiaip kokią savo meto aktualiją apsvarstė. Ir Nemunas jam padėjo, nes būtent Nemunas buvo pagrindinė jo valstybės ašis, Lietuvos lopšys, jo lizdas. Prie Nemuno būrėsi ir augo Lietuva.

***
Nijolė Dirginčienė. Buvo ir bus su Birštonu