Kalba

Šitiek metų rašau – ir šitiek metų džiaugiuosi: kokia gera mūsų kalba! Esu dėkingas likimui, kad „paskyrė“ mane rašyti lietuviškai.

Romualdas Granauskas

***

Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia mūsų kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamo žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj – jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai.

Romualdas Granauskas

***

Lietuvių kalbą reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis.

Imanuelis Kantas

***

Gyventi sakant broli mano
Gyventi girdint broli mano
Sužibti žodžio lašeliu
Saldžiam kalbos kory
Su žydinčiu žodžiu.

Justinas Marcinkevičius

***

Gimtasis žodis –
jis lyg vėliava amžių tamsybėj,
Priešui artinantis, paslėpta.
Jis – lyg klykianti vaiko gyvybė
Kai atsiveria jam visata

Jonas Strielkūnas