Nemunu

Upės - pirmosios susisiekimo priemones, pirmosios svieto rodytojos ir kultūrtrėgerės. Jos padeda priešams pulti, padeda ir gintis nuo jų, kol pagaliau sudaro natūrales tautų ir valstybių sienas, kur kitokių nėra.

Aiškiausiai visa tai reiškia ir daro mėgiamasis mūsų senis Nemunas, viena didžiųjų pasaulio upių.

Jis su savo intakais, visu savo upynu iš nebeatmenamos senovės globė ir puoselėjo lietuvių tautą. Ji ir praminė savo upę - slėsniąja, giliai įsiraususia į žemę, per kurią arti ūkstančio kilometrų teka. Ir paskesnis vokiečių pravardžiavimas Mėmele tiek teturi mokslo nuosaikumo, kiek kūdikio vogrejimas, kuriam mėsa - pepė, o duona niūnė; Volksgrammatik . Arba tai iš priešistorinių laikų.

Nemuno slėnys apie kilometrą pločio. Krantai aukšti, bet nevienodo aukštumo ir ne tuo vienu dešiniuoju aukštu krantu, kaip visur kitur upės. Panemunėmis pilna įvairių įvairiausių kalnagūbrių, jie šokinėja iš vienos pusės upės į antrą pusę, gražumu rungčiodamies vieni su kitais, vienur vieni pasiduoda, kitur kiti, ar viršija kits kitą.

Dideli ir maži intakai, senupių daubos, dažnai nuo 150 pėdų gilumo, kapote sukapoja aukštus Nemuno krantus. Vėjai išlaižo keistas skiauteris molinėse skardyse. Puikūs ištekiniai augaloti pušynai pakaitomis su ąžuolynais, liepynais ir kitokiais lapynais. Šlaitai retai užtinkamo vešlumo; ką įdiegsi, tai prigijo nelaistomas, netręšiamas. Galima aklimatizuoti daugybę vasarių krašto retenybių. Užuovėjose, atokaitoje vynuogės sirptų. Liepos, skroblai, vinkšnos, maumedžiai, kaštanai, visa tai laukinėje girioje mišriai su pušimis ir eglėmis... Net keista, ne tik gražu.

Pasaulio upės senai ištirtos, mokslininkų geologų ir hidrotechnikų aprašytos, dailininkų atvaizduotos. Antai kantrus amerikietis kelis šimtus kilometrų laivele plaukė Misisipe, papiešdamas visa, ką tik pastebėjo įdomesnio. Mūsų Nemunas, kaip ir visa Lietuva, tebėra neatspėtas, pilnas didelių galimybių ateityje. Visos Europos gobšiai štai pradeda godžius savo nagus riesti ir stipriai kibti į Nemuno tėkmę. Ir mes patys nujėgiame savo Nemuno vertybę, tik mums, daugiau romantikams neg praktikams, jis tebėra lygiai kaip tos mūsų senapilės piliakalniai, – tebeslepia savo gilumose, numanu, didelius ir visokeriopus turtus ir tada teparodys juos, kai ateis tinkamas laikas, kai lietuviai atspės jų „žodį", destis jau mokės jų išlaikytais turtais pasinaudoti.

Svetimiems ėmus pretenduoti į tąsias mūsų paslaptis ir drauge realybę, sutvaksėjo mums širdys nerimu, kad jie pirmiau neatspėtų to mūsų gamtos žodžio ir netartų mums:

 - Tik veltui užgulę laikote, kas yra žmonijai reikalinga. Nesižiną ką turį, nesumaną pasinaudoti - atiduokit išmanėliams!

Kad per nevalią neatimtų ar klasta ir apgaule nepaviliotų iš mūsų, dar vaikų, titės, kaip Amerika už skatiką išviliojo iš Rusijos Aliaską su jos auksu, kurio nė nesuseikysi.

Taigi ne tik su ginklu rankoje, bet ir kultūra apsiginklavę privalome stoti sargyboje to mūsų turto, tos mūsų krašto dabos - Nemuno. Jei iki šiol mes jo dar neapgaubėme savo kultūra, tai kad buvome nelaisvi. Tai viena mus tepateisina. Neturtas mus nebepateisins, nors kultūra, juo aukštesnė, juo daugiau privalo turto, ar antraip: juo didesnis turtas, juo aukščiau gali pakelti kultūrą. Nemunas neprašo, tik pats siūlyte siūlo turto ir daug jo: tik pasisiūdinkite maišelius ar įsisiūdinkite sau kišenes. Deja, mums, jei dėl savo nerangumo, kaip moterys dėl mados, nė to nepasidarysime, nė kišenių nesisiūsime. Mūsų kišenės - Nemuno vingiai, jo antys - krantai su mineralais, jo gydomosios vietos, pirmon galvon - Birštonas.

Nemunas du kartu drąsiai ir staigiai pasuka savo tėkmę, Atitekėdamas tiesiai iš rytų nuo Minsko, metas į šiaurę, šiame vingyje įsikūrė Gardino miestas. Patekėjęs į šiaurę, vėl staigiai pasuka į vakarus, pirmąja kryptimi. Šiame vingyje įsikūrė Kauno miestas. Kai abidvi galinės šakos kone tiesios, ypač nuo Kauno lig jūros, vidurinis straipsnis, vasarių šiaurės dalis, vingiuota, lyg palaidai pamestas sukrus siūlas. Ties Merkine, Alytum, Punia, Nemaniūnais, Balbieriškiu, Birštonu, Prienais, Rumšiškėmis kilpų kilpelės, ir kiek kilpų, tiek miestelių. Tai reiškia ne tik patogumų, bet ir estetikos lietuvių buvo ieškoma. Upė čia turi akmens patiesalą, kai kur ji gauna griūte griūti per akmenų užtvarus slenksčius, kai kur ji piktai ardo staigius minkštų smilčių skardžius, ir visu keliu jau žaidžia tų smilčių kopomis, tai jas sukaupdamas savo dugne, tai vėl jas nuvarydamas kur kitur. Savabaudis Nemunėlis ir neramus: užtat ir talentingas, kaip tikri nenuoramos. Visad kitokis, visad iš naujo tirtinas sieloje, gilumoje, visad gyvas aikštėje, nevienodas nė per vieną mylią. Gražumėlis slėnių, per kuriuos jis raitos, vingiuoja, primena mums pačią Palmyrą. Tai apačion žiūrint nuo bet kurio šlaito. Žvelk nuo šlaito viršūnės tiesmukai - išvysi trijų mylių apylinkę, tokio įvairumo, tokio turtingumo, kaip to nesitikėjai. Gražumu tai net praneša „Žemaičių Šveicariją". Tik svajok ir dėstyk dzūkišką dainelę: meilią, ramią, linksmą ir įvairią. Pristatyk čia vasarnamių šiek tiek išmislingesnės išvaizdos, nors ne tokių pilkų, kaip mūsų sodžių trobos, mūsų panemunes sulyginsi su pareinėmis.

Utile dulci. Grožė atitinka čia naudingumą. Perkask vieną kitą Nemuno kilpų sąsmauką (yra tik po 1, po 5 kilometrus pločio ir tai upviete), - sutrumpini vandens tekėjimą keliomis dešimtimis kilometrų; jį paleidi staigiai, kaip nuo krosnies kaktos, ir krisdamas jis duoda tau dešimtis tūkstančių elektros pajėgų, „baltojo anglio", kuriuo aprūpinsi visus reikalus. To pigiojo darbininko ir gobėjasi Europa. Nemaniūnai su Birštonu, Prienai su Balbieriškiu tada išauga dideliais pramonės miestais.

Iš užančių Nemunui verčias kunkuliuoja daugybė šaltinių. Per tūkstančius metų jie skalavo sūrius kraštų vidurius ir vis nepagėlėjo, dešimtimis tonų tie šaltiniai iš žemės vidurių išneša mineralų ir visai dykai nuplukdo juos Nemunu į jūrą, ir vis jų gana. Tai kokių gi besama mūsų panemunėmis turtų? Giliai juos slepia savo ančiuose mūsų gudročius Nemunas ar tikras pavydelninkas, kad žmonės pigiomis savo priemonėmis nelaiku jų neišpūstytų: valgomoji mūsų druska ir kitokios druskos guli net terciarinėse žemės rievėse. Bet visa tai atiduos, kai žmonės kitur pristigs; tikrajam prispirtinajam reikalui atėjus, Nemunas bus žmonijos gelbėtojas, jos labdarys ir apsigaubs daug didesne garbe, negu dabar kad gaubiąs, nors ir dabar jam netrūksta tos garbės ir garso plačiame pasaulyje.

Nemunas ties Birštonu daro tokius vingius, kaip Neris ties pat Vilnium. Suvalkų pusės užvingis griežtai geometriškai atatinka Vilniaus Zakretui, o jo Gedimino piliakalniui - Birštono panemunės Vytauto piliakalnis. Tai bene bus visų Lietuvos piliakalnių piliakalnis, jis drąsiai gali lygintis su pačiu Gedimino piliakalniu Veliuonoje ir kai kuo net pralenkti šį. Būtent Veliuoniškį pati gamta sukaupė, birštoniškį stratego rankos padarė, tai aišku. Dėl to jis ne tik prakilnus, bet ir paslaptingas: Vytauto dvasia tebegyvena iki šiol ten, kur pirma jis turėjo mėgiamąją savo vasarojimo ir medžiojimo vietą. Vytauto buveinė čia ne tuščios garbės dėlei pramanyta, bet iš tikrųjų yra buvusi ir jos tradicijos čia visai nesensta, lyg nuo keleto dešimtų metų prasidėjusios.

- Ir sveiką žmogų patroškins, kas sumanys į jį įlipti; ligonis nė nemėgink! - Taip kalba apylinkės žmonės ir gydytojai. Tiek tas piliakalnis aukštas ir status, ir priešui seniau nepigu buvo jis paimti. Vytauto papiliakalnėje graži nuo pusvalakės meto loma, trimis šonais remias lyg į sieną, į statumas, ketvirtuoju nusileidžia į Nemuną. Toje lomoje prie bažnyčios aukštumos dar ilgesnė lomikė liūnelis, kur gana smarkiai verda keletas sūraus vandens verdenių; vanduo čia lygioje vietoje muša iš apačios. Pakrančiais šaltiniai teka iš šonų jau gėlo geriamo vandens, vis dėlto dar su mineralinėmis priemaišomis, o dar aukščiau ir visai jau paprasto „paskūrės" vandens. Bažnyčios parūdymės verdenės tai ir yra tie birštonai krokulės, kurie „stebuklinga" gydymo galia senai garsėjo; gal dėl to ir bažnyčia čia pat rados. Prieš 70-80 metų tuos gamtos stebuklus jau pasiėmė savo žinion gydytojai ir ėmė jais apdalinėti ramatikus, artritikus, neurastenikus ir vidurių ligomis sergančius; kam liepė gerti Vytauto kalno sūriąsias „ašarėles", kam maudytis šildytame sūryme. O svečių patogumui buvo pastatyta pensionų, bendrabučių, priželdinta puikus parkas, apželdinta ir jo piliakalnis, lyg Vilniaus botanikos sodas, tik daug turtingesnis dabar jau suaugusių medžių.

Nuo piliakalnio viršaus žavėjantis reginys į dvi vingio šakas: į dešinę milžiniškos pakriūtos moliu raudonuoja, į kairę - slėnio lyguma, už upės švarutėlaitis ištekinis pušynas - dar majestotingesnis gamtos „parkas". Jį apriečia Nemunas, viename šone aukštu krantu, antrame slėsnu, kur žmonės gyvena. Tikras Zakretas. Eini aukštuoju krantu, lyg paneriu. Giliai po tavim Nemunas, tik jo čia matos daug daug, ten juo lig Prienų. Jo paviršius stiklu blizga, saulę skandina ar ją atmuša ir tau akis reipina. Leidi žvilgį palei Nemuną - platu, ramu ir tylu; taip paslaptingai tylu, kaip Čiurlionies „Paradyze". Prisivargus prisibarus dėl nešvankių gyvenimo pelenų saujos, nerasi geresnės, meilesnės ir patogesnės vietos savo sielai nuraminti, kaip šis krantas, šie du kilometrai „spacieriaus".

Ir garsėjo Birštonas visoje Rusijoje. Ir lankė jį svečiai iš pat Petrapilio. Jo vandenų veikmę žinojo gydytojai ir dėjo juos antron vieton po Kaukazo purvų, net aukščiau už Odesos limaną, o jau lygiai su pačiu Vysbadenu7. Savo gydomąja jėga Birštonas yra toli prašokęs savo kaimyną Druskininkų kurortą, kurį, neturint ko kita, smarkiai reklamavo... už radioaktingumą, kuo pasižymi bet koks vanduo. Na, bet tarp Druskininkų akcininkų esą šimtas gydytojų, kurie ir savo reikalėlio neužmirštą. Birštonas išvengė spekuliantų reklamos, atsako pats už save, užtat po karo nebegarsėjo. Nebebuvo kam nė rūpintis juo: savininkė grįžo subankrutėjusi, valdžia ilgai nedrįso kištis į tai.

Tačiau pernai įsikišo, paėmė Birštoną, pataisė vieną pensioną, kurzalą, bufetą, vieną fligelį tynėms ir šiaip taip aprūpina keletą šimtų žmonių, kurie nelaimės tikti daug ko nereikalavo. Nekantresniems buvo to per maža, jie reikalavo nors minimum patogumų, kad būtų galima čia jei ne pagyti, tai bent daugiau nesusirgti. Davus daugiau patogumų, Birštonas paviliotų tiek svečių, kad pralenktų visus užsienių „Badus". Pristatyk pušyne otelių, jie virte virs gyvybe; ten spiesis nebe vieni ligoniai, bet ir tie, kurie mėgsta gydytis, visoki buržujai, nors iš tos pat Kauno sostinės, kur jau tiek milijoninkų. Jie pilte pils čia pinigus, pralobins ne tik kurorto pramonininkus ir jo patogumų steigėjus, bet ir visą apylinkę.

Daugybė svečių dėl to nedarkytų rimto gamtos ramumo, priešingai, Lietuvos gamta paveiktų ir surimtintų beždžionuojančius miestelėnus. Ir tie, kurie kūnui sveikatos geria iš Vytauto pakalnės „ašarėlių", gertų drauge ir savo sielai sveikatos, iš jo dvasios pasisemdami. Vytauto kalno „ašarėlės" nebūtų jiems Kvintaitė „Viktorija", kurios vardu banališkai buvo šis garsus šaltinis pravardžiuojamas. „Ašarėles" ligoniai ir sveikieji tiek pamėgsta, jog visai nebeklauso gydytojo, kurs teleidžia triskart per dieną jo atsigerti: jie bėgioja į šaltinį po penketą kartų ar net namo nešiojas didesniais indais, tik namie jis veikiai nustoja stiprios gaivinančios skonies. „Ašarėlės" stebėtinai reguliuoja vidurius ir smarkiai varo šlapumą. Tam tikslui, sako dr. V. Kairiūkštis, „ašarėlės" visiškai atstoja brangius užsienių vandenis. Visos panemunės vandens yra pageriami, ne per sūrūs. Marškonę ir kietus daiktus jie nudažo stipria ruda spalva.

Mūsų valdžia, pernai paklojusi nebemaža pinigų, šiemet lyg visa to atsisako. Remontuoti trobesiai riogso be sargo, be priežiūros, atdari, prilyti. Per žiemą nebuvę nieko gaminama tolimesniam pagerinimui, nei kuro sezonui. Nejaugi ir šiemet sukrus dirbti, kai reiks jau į tynęs lipti? Jei būtume apsukresni, Birštonas veikiai taptų, bent Kaunui, tikra palaima. Vasaros metu ten galėtų būti gerokas centras ne tik buržujams, bet dailininkams ir mokslo vyrams. Galima juk du darbu dirbti: džiaugtis gamtos grožybėmis ir leisti kitiems ja pasidžiaugti, stebėtis ir tirti. Vaizduokime tad ir tirkime Nemuną ir panemunes drauge su prof. Kolupaila.

Visas dabartinio Birštono nepatogumas, kad bendrabučiai sustatyti pačiame parke, kur nuo per tankių medžių drėgna. Be to, birštonų liūnelis, ligi tik saulei sėdant, pradeda smarkiai garuoti ir rūkais apdengia visą lomą. Saulei sėdus, jau nebesveika parke žaisti ar vaikštinėti, tuo tarpu kad anapus Nemuno, pušyne, nejaučiama jokios drėgmės: jis tiek aukštas, jog liūno rūkai jo nepasiekia, jis virš „debesų". Taigi visi barakai reikia nukelti į pušyną arba pačią lomą drenuoti.

Apie kitus tos geros Birštono gydomosios vietos trūkumus skaityk mano feljetonus „Tėvynės Balse" 1922 m., Nr. 115,123 ir 145. Apie mineralinių Birštono vandenų sudėtį ir k. sk. „Vilniaus Žinių" 1907 m. 145 nr.

Vaižgantas. Nemunu // Raštai. - Vilnius : Pradai, 1994-[2002]. - T. 8.-- P. 425-446.