2016 m.

Jam Birštonas buvo ypatinga vieta. Čia ne tik sustiprėjo fiziškai, bet ir sugebėjo per 3 mėnesius parašyti skaudžios ironijos persmelktą memuarų knygą „Dievų miškas“, eilių ciklą „Giesmės Viešnelei Žydriajai“, kurį įkvėpė draugystė su jį slaugiusia Aldona Daugėlaite.

Nemuno vingių supamas Birštonas – tai Balio Sruogos kūrinių „Dievų miškas“ ir „Giemės Viešnelei Žydriajai“ lopšys. Prie jų dirbo saulės nubučiuotą vasarą nuo aušros lig sutemų. Ne tik dirbo, bet ir, kaip amžininkai pastebėjo, išsivalė nuo koncentracijos stovykloje patirto siaubo. Sunku net įsivaizduoti, ką jautė ir kokiuose prisiminimuose skendo 1945-iais metais Balys Sruoga, rašydamas savo kūrinius.

Menišką kūrėjo asmenybę bei jo tragediją atspindinčią poezijos bei džiazo improvizaciją pristatę aktoriai Dalia Jankauskaitė, Pijus Ganusauskas bei muzikantas Vytautas Labutis padėjo prisijaukinti to meto laiko dvasią. 

Vakaro metu pynėsi ir mainėsi nuotaikos. Čia bauginantis lapų šlamesys, čia –„širdis kūrenasi, daina pati dainuojasi“. Viskas taip, kaip ir kūrėjo gyvenime: čia dramaturgas, rašytojas, redaktorius, čia jau kalinys. Žvangėjo plienas, girdėjosi beldimas į duris ir nors tai tik stropiai sustyguoti Vytauto Labučio muzikiniai intarpai, bet kūnu vilnijo nerimas. Talentingai ir įtaigiai skaitomi laiškų iš koncentracijos stovyklos fragmentai, ištraukos iš knygos „Dievų miškas“ bylojo alkį ir baimę, viltį ir norą gyventi. Visiškai kita nuotaika alsavo Birštone kurtas eilėraščių ciklas „Giemės Viešnelei Žydriajai“. Jausmingos, meilės ir vitališkos jėgos kupinos eilės energingai skambėjo Pijaus Ganusausko lūpose ir  atliepė susirinkusiųjų širdyse. Netikėta vakaro staigmena – XX a. pradžios eilės pasidavė repo ritmui. „Ar žinai, kada prašvito rojus žmoguje?“ – skambėjo aikštė, grąžindama į XXI amžių.

Susirinkusiųjų akyse vėrėsi iškilaus žmogaus drama istorijos žirklėse, jo literatūrinis palikimas. Rašytojo kūrybos skambesys ten, kur ji buvo parašyta, naujos interpretacijos, muzika ir vėjo varpelių skambesys – tai nuoširdžiausias kvietimas panirti į jo knygų pasaulį. Netoliese, liepų apsuptyje, 1997 m. įkurdintas Balio Sruogos biustas traukte traukė aplankomas.

Kartu su Rašytojų sąjungos leidykla kvietėme į susitikimą su poetu, eseistu, žurnalistu Rimvydu Stankevičiumi ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi.

Vasarėjančio Birštono spalvų, vaiskaus vakaro garsų apgaubti, susirinkusieji klausėsi ištraukų iš Rimvydo Stankevičiaus knygų: „Betliejaus avytė“, „Diktantai sielai“, „Kertinis skiemuo“, „Pūgos durys“, kuriuos jautriai skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius, o pats autorius nuoširdžiai pasidalino savo naujausiomis, dar niekur nepublikuotomis eilėmis.

Pirmą kartą šiame projekte užmezgėme gražų bendradarbiavimą su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – surengėme knygų mugę. Žmonės galėjo įsigyti ne tik vakaro svečio knygų, bet ir kitų įdomių lietuvių rašytojų knygų.

Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, dėkodama vakaro svečiams, džiaugėsi gražiu vakaru, prasminga literatūrine kelione, kuri praturtino dvasinį pasaulį ir sušildė.

Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2016/06/28/po-zvaigzdetu-vasaros-dangum/

Svajingai šiltą pavakarę prisiminėme dviejų poetų, stipriai įsišaknijusių į lietuvių poezijos žemę, Sigito Gedos ir Vytauto Mačernio gyvenimą bei kūrybą.

Kadangi birželis mena Vytauto Mačernio gimtadienį, kompozicija buvo orientuota į jo kūrybą. 

Aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė eilėraščius, ištraukas iš knygų, laiškų, atspindėjusius svarbiausius rašytojų kūrinius. Programą įprasmino Martyno Bialobžeskio sukurta muzika bei lietuvių liaudies dainos. Visų gyvenimo spalvų kupiną Vytauto Mačernio kūrybą papildė Sigito Gedos eilių tamsesnieji pustoniai. Skambėjo eilėraščiai iš knygos „Mėnulio žiedai“, kuri gimė inspiruota viduramžių dainiaus, pirmojo modernaus prancūzų poeto Fransua Vijono.

Netikėtai už šių dviejų poetų pečių išniro dar viena lietuvių literatūroje svarbi figūra – Henrikas Nagys. Pasirodo, Vytauto Mačernio iniciatyva jie tapo susirašinėjimo bičiuliais. Henrikas Nagys neabejotinai brangino šią draugystę, todėl jo „Epitafija ant poeto kapo“, skirta Vytautui Mačerniui, nuskambėjo itin jautriai.

Jautri renginio programa palietė kiekvieno širdį, kvietė pasinerti į neaprėpiamus kūrėjų pasaulius ir juose atrasti gražiausius savo jausmus.

Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2016/06/28/po-zvaigzdetu-vasaros-dangum/

Kartu su Birštono vienkiemio bendruomene organizavome vakarą, skirtą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje pripažinto prozininko ir scenaristo Icchoko Mero kūrybai.

Ją priminė aktorė Olita Dautartaitė monospektakliu „Tūkstantis tūkstantis tūkstantis mylių“. Režisierius – Viktoras Valašinas, kompozitorius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidmantas Bartulis.

Aktorė nuoširdžiai, lyg draugą, pristatė rašytoją, reikšmingiausius jo gyvenimo įvykius, papasakojo, kaip jos repertuare atsirado monospektaklis pagal apsakymą „Tūkstantis, tūkstantis, tūkstantis mylių“, kokį stiprų įspūdį jai paliko rašytojo gebėjimas persprasti moters jausmų klodus.

Monospektaklyje skleidėsi istorija apie tyrą jaunystės meilę, kuri, gyvenimui einant vakarop, švinta kitomis spalvomis. Sukrečiančiai jautriai perteikė senatvės šešėlyje persipinančias meilės, vienišumo, nežinomybės, ilgesio temas. Aplodismentai skambėjo trumpam sulaikius kvapą – prireikė kelių sekundžių atsitokėti.  

Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė viešniai dėkojo už labai jautriai ir įtaigiai perteiktą apsakymo mintį. Pasidžiaugė, kad projektas „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2016 m.“, įgyvendinimas kartu  su Birštono vienkiemio bendruomene, pasiteisina. Bendruomenės nariai noriai renkasi į vakarus, vertina pripažintų svečių paruoštas programas.

Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas, Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys. Padėkojęs aktorei už nuoširdų vakarą, gražų rašytojo pristatymą, įteikė jai kvietimą į klojimo teatrų šventę Matiešionyse.

Tokie vakarai lyg tas vėjas danguje – išpusto mintis, jausmus, sumaišo pasaulio spalvas, pažadina gyventi. 

Kartu su Siponių bendruomene kvietėme prisiminti Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Ji su Žemaite vasarojo Birštone 1900 m. Čia slapstėsi nuo rusų caro žandarų, čia sukūrė pjesę „Parduotoji laimė“, kurią pasirašė slapyvardžiu Dvi moteri.

Aktoriai Petras Venslovas ir Virginija Kochanskytė pristatė rašytojo Petro Palilionio skaitytinę dramą „Metai tamsčiuko atokaitoj“, kurioje per išlikusius susirašinėjimo su globotiniu Antanu Kasperavičiumi laiškus, atsiskleidžia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybė, jos vertybės.

Suskambusi klarneto muzika, nukėlė į aktorės namus, kuriuose, po koketiško ir šmaikštaus pokalbio, atsiranda ir autorius. Jis turi 30 „tikros, nenuvalkiotos meilės“ įrodymų. Tai – Antano Kasperavičiaus niekur neviešinti, niekam nežinomi laiškai, rašyti Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Suintriguota tokios naujienos, aktorė leidžasi į avantiūrą – imasi vaidinti rašytoją, o autorius tampa Antanu. Laiškuose skleidžiasi patarimuose slypinčios meilės apraiškos, pamoksluose – rašytojos noras, kad jos augintinis nepamirštų būti Žmogumi, kasdienių rūpesčių aptarime – glaudus ir tvirtas jų ryšys.

Po spektaklio scenoje pasirodė ir knygos autorius Petras Palilionis. Rašytojas pasakojo apie rastus laiškus, spaliais aplipusius, apie tai, kaip sekėsi rašyti knygą, su kokiais iššūkiais susidūrė. Ir vis save stabdė, kad neišsiplėstų, nes knygą „apie dvasios, ne luomo bajorę“ rašė iš visos širdies, įsigilindamas, norėdamas ne tik sausus laiškus pateikti, bet svarbiausius jos ir Antano Kasperavičiaus gyvenimo akcentus sudėlioti. Autorius Birštono viešosios bibliotekos direktorei Alinai Jaskūnienei įteikė keturias knygas, o savo poezijos rinktinę „Meilės latras“ palydėjo subtilia dedikacija: „Meilės ieškotojams, su geriausiais linkėjimais, su supratingais palinksėjimais“. 

Bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo vakaro svečiams, visiems susirinkusiems, Siponių bendruomenės pirmininkei Vijolei Skorodumovienei už gražų bendradarbiavimą. Andriui Palioniui tarė padėkos žodį už tai, kad šis svetingai priėmė į savo namus, kad remia ir skleidžia kultūros šviesą, ir padovanojo šviesos simbolį – žibintą –  lyg ženklą ir linkėjimą, kad visos pastangos ir gražūs, geri darbai bendruomenės labui, sugrįžtų didele gerumo banga į paties Andriaus gyvenimą.

Andrius Palionis bibliotekos direktorei įteikė padėką „už kūrybos – gyvybės sklaidą, kuri vienija žmones, už galimybių ir kūrybinių sprendimų ieškojimą, kurie skatina mylėti gyvenimą, džiaugtis gyvenimu, degti gyvenimo ugnimi“. Spektaklio komandai, su ašaromis akyse, dėkojo už tai, kad šie pirmieji išpildė šviesaus atminimo tėvelio Juozo Palionio svajonę dvaro sodyboje rengti kultūrinius renginius. Toks gėrio, šilumos, išsipildžiusių svajonių, bendruomeniškumo pliūpsnis pripildė širdis džiaugsmo ir ramybės. Ne vienas vakaro dalyvis sakė eisiąs į biblioteką iš naujo prisiminti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, nes jos vertybinės nuostatos sužavėjo, o iškeliamos problemos ir vizijos yra aktualios ir šiais laikais.

Plačiau apie vakarą:
http://www.naujasisgelupis.lt/?p=27556
http://www.gyvenimas.eu/2016/07/22/susitikome-labiau-su-dvasios-nei-luomo-bajore/

Vakarą dedikavome išskirtinio talento prozininkui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Romualdui Granauskui, jo kūrybai.

Vakaro svečiai: aktorė Dalia Jankauskaitė, kompozitorius, dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas ir birbynininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas Kastytis Mikiška atliko programą „Romualdo Granausko pasijos pagal Joną Strielkūną“.

Dviejų iškilių lietuvių literatūros kūrėjų, sielos brolių, draugų R. Granausko ir J. Strielkūno tekstus programos autorė, aktorė D. Jankauskaitė sudėliojo ir supynė į vientisą, nuoseklų pasakojimą taip atidžiai, rūpestingai, kad ir neblogai žinančiam šių žodžio meistrų kūrybą, buvo sunku atsekti, kur baigiasi proza, ir kur prabyla eilėraštis.

Kurhauzo salėje gausiai susirinkusių žmonių širdis jaudino ir aktorė, įtaigiai skaitydama R. Granausko apysakų „Gyvenimas po klevu“, „Šunys danguje“, novelės „Su peteliške ant lūpų“ ištraukas bei J. Strielkūno eiles, ir kompozitorius Andrius Kulikauskas – į gimtinės laukų tolius nukeliančio birbynininko Kastyčio Mikiškos padedamas, jis dainavo ne vien poeto, lyriko Jono Strielkūno, bet ir Romualdo Granausko tekstais, nors eilėraščių prozininkas nerašė. Netikėtai, jaudinančiai, įtaigiai skambėjo dainuojama ištrauka iš gerai žinomo „Gyvenimo po klevu“. „Tai – žvejyboje gimusi melodija“, – kuklinosi kompozitorius. Ir turbūt ne vienas, skaitęs Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“, šyptelėjo, prisiminęs, kad ne tik pats rašytojas, bet ir jo šuo vasaromis su meškere nesiskirdavo.

Bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, dėkodama svečiams  ir nuščiuvusiems žiūrovams (jie plojo atsistoję), vakarą pavadino įspūdinga bei įsimintina kelione po neaprėpiamą Romualdo Granausko kūrybos žemę. Ir gera žinoti, kad į ją vis sugrįžtame – pabuvę svetur, pasiilgę tėvų, gimtinės, prisiminę vaikystę.

Plačiau apie vakarą:
http://alkas.lt/2016/07/24/kelione-po-neaprepiama-r-granausko-kurybos-zeme/
http://birstonas.lt/2016/07/25/vakaras-su-romualdu-granausku-ir-jo-bendrakeleiviais/
http://www.naujasisgelupis.lt/?p=27728
http://www.gyvenimas.eu/2016/07/29/vakaras-su-romualdu-granausku/

 

Kartu su Nemajūnų bendruomenės santalka organizavome susitikimą su visuomenininke, įvairių televizijos laidų režisiere, teatrologe Rūta Vanagaite.

R. Vanagaitė pristatė knygas „Pareigos metas“ ir „Ne bobų vasara“, inspiruotas Karlo Gustavo Jungo posakio: „tik sužeistas daktaras gali gydyti“, todėl kupinos tikro skausmo ir nesumeluotos patirties, giliausių apmąstymų sunkiausiomis akimirkomis, kurie padės rasti sielos ramybę.

Vakaro metu rašytojo poezija, proza susiliejo ir tapo jo paties veidrodžiu. Net nesusipažinę su autoriumi galėjo pajusti pagrindines kūrybos natas: meilę ir ilgesį gimtinei, gamtai ir folklorui, emigracijos skausmą, daugiasluoksnę tapatybę, kurioje diskutuoja keli balsai vienu metu ir, kaip pats Česlovas Milošas sakęs, „privalome viltis, jog mus įkvėps gerosios, o ne blogosios dvasios“. Gerųjų dvasių dialogus vedė aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas, solistė Rita Preikšaitė perteikė poetišką prigimtį, o pianistės Šviesės Čepliauskaitės rankose tirpo gyvenimo spalvų ir gamtos, kuri jam tokia svarbi, muzika. 

Originalūs režisūriniai sprendimai, ryškiausi kūrybos akcentai leido per vieną, įtemptą lyg styga, valandą pirmą kartą susižavėti, o gal jau antrą, ar trečią kartą iš naujo pamilti išskirtinės poetinės minties rašytoją. Scenoje pažirę Lietuvos peizažų prisiminimai, mainydamiesi su emigracijos skausmo ir tėvynės ilgesio jausmais, žadino patriotiškumą,  orumą, meilę savo kraštui.

Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2016/09/09/baigesi-su-paskutiniu-vasaros-sypsniu/

Baigiantis vasarai aktoriaus Egidijaus Stanciko skaitymo ir aktorystės talento padedami, intelektualiai apmąstėme gyvenimo vertę ir prasmę, išpasakotą Marcelijaus Martinaičio, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, kūrybos rėmuose.

Pradėdamas vakarą E. Stancikas pasidalino asmeniškais prisiminimais apie poetą: būdamas dar visai vaikas, dalyvavo rašytojo poezijos skaitymuose, ir, kad tas vakaras tapo lūžiu, paskatinusiu skaityti, domėtis literatūra. Aktorius priminė, kad 2016 m. balandžio 10 d. rašytojui būtų buvę 80 m., tačiau jo žemiškoji kelionė baigėsi prieš trejus metus, todėl prasminga apžvelgti keletą ryškiausių prisiminimų apie poetą. 

Vakaro metu skambėjo charakteringiausi jo eilėraščiai:  „Poetas su juodu nimbu“, „Tau ačiū, Tėvyne“, „Tu mane atgaivink“, „Fragmentas“, „Sugalvok man vakarą su žiburiu“, „Prisiminimas (Serbenta)“, „Vieną kartą būsi man sekmadienis“ ir kt. Gilių atidūsėjimų sulaukė dainomis tapę eilėraščiai „Tu numegzk man, mama, kelią“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, pastarąjį palydėjo charizmatiškos akordeonistės Agnės Daučianskaitės atliekama dainos melodija. Žaismingai skaitytos ir vizitine rašytojo kortele tapusios „Kukučio baladės“.

Paradoksų, anekdotiškų, keistų ir fantastiškų nutikimų kupinos baladės ne tik kėlė šypseną, bet ir kvietė susimąstyti apie prieštaringą asmens ir pasaulio santykį.

Vakaro metu skambėję eilėraščiai išpildė gyvenimo pilnumo troškimą, kurį išgyventi galima tik suvokus priešybių harmoniją.