2018 m.
2018 m. projekto renginių ciklas buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Juo kvietėme kartu iš naujo atrasti ryškius lietuvių rašytojus, kurie kūrė Lietuvos valstybę savo kūryba, nuoširdžiu darbu jos labui, tikėjimu laisve ir šviesia ateitimi.
Prasmingi renginiai, perteikiantys Lietuvos valstybės nepriklausomybės dvasią, suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su žymių Lietuvos rašytojų kūriniais, biografijomis, gyvenimo istorijomis, dovanojo puikius talentingų šalies menininkų pasirodymus bei nepamirštamas emocijas ne tik kurorte, bet ir bendruomenėse.
10 VASAROS VAKARŲ, PASIPUOŠUSIŲ LITERATŪRA, TEATRU IR MUZIKA
Vienas ryškiausių tautinės savimonės žadintojų – dažnai vadinamas tautos patriarchu – dr. Jonas Basanavičius. Džiaugiamės, kad išsaugojome tokios ypatingos istorinės asmenybės biustą, sukurtą skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus, pastatytą 1939 m. už kurortinę rinkliavą. Didžiuojamės, kad ir pats J. Basanavičius lankėsi Birštone, o jo prielankumą šiam kurortui galimai simbolizuoja pasirinktas slapyvardis, kuriuo pasirašinėjo – dr. Birštonas, todėl ir pirmąjį projekto vakarą dedikavome jam.Iš Jono Basanavičiaus ir jo vienintelės mylimosios Gabriele Eleonora Mol dienoraščių puslapių fleitos garsuose skleidėsi jautri, tyra be galo tvirtos meilės istorija, apipinta skaudžiais gyvenimo faktais ir detalėmis. Nedaug kas žino, kad jis gimė leisgyvis, kad tėvai meldė Dievo išgelbėti jų sūnų ir pažadėjo, kad jei šis išgyvens, leis vaiką į kunigystę. Sunku net įsivaizduoti tėvų savigraužą ir skausmą, kai reikėjo rinktis tarp pažado Dievui ir sūnaus noro mokytis medicinos. Mažai žinančių, kad į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, kad tik kelerius metus santuokoje pragyvenęs su mylimąja jos neteko. Kitos šeimos taip ir nesukūręs, visiškai atsidavė visuomeninei ir mokslinei veiklai. Algirdas Julius Greimas J. Basanavičių laikė vieninteliu lietuvių antropologu, o surinktos tautosakos mastas glumina, nes visa tai atlikta būnant toli nuo Lietuvos. Šiame darbe daug padėjo jo brolis Vincas, kuriam Jonas Basanavičius užrašė savo tėvų palikimo dalį. Ne veltui vakaro metu aktorius V. Rumšas talentingai skaitė net keletą Ožkabaliuose užrašytų pasakų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteką“ sudaro 15 tomų ir net 6 tomai skirti pasakoms.
Renginio programoje dalyvavo: aktoriai R. Bagdzevičius, J. Viliūnaitė, V. Rumšas (vyresnysis), fleitininkė E. Juciūtė.
Plačiau apie vakarą:
Jutome, kaip muzika pasiekia pirštų galiukus, o balsas virpėdamas ima sunktis į kūną. Lyg saulei tekant, po mažą lopinėlį.
Plačiau vakarą:
http://kvitrina.lt/ten-ant-muzikos-bangu-suposi-poezija
Vakaro metu aktoriai skaitė Vydūno raštus, publicistiką apie darbą Lietuvai, apie dainas, apie liaudies meną, jo surinktus senuosius raštus apie lietuvius, kur šie giriami už gerą, dorą būdą, kartu su susirinkusiais klausytojais giedojo Vydūno „Lietuvių giesmę".Buvo gera tiek gražių žodžių girdėti apie savo šaknis, savo gyvybės šaltinį. Buvo gera didžiuotis savo protėviais.
Plačiau apie vakarą:
Kurhauze vakarą vedusi birštoniečių mylima aktorė Virginija Kochanskytė pirmiausia paminėjo, kad „Tautiška giesmė“ yra vienas labiausiai visuomenei žinomų Vinco Kudirkos kūrinių. Ją V. Kudirka parašė prieš pat mirtį, netgi sukūrė jai muziką, tad Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis kūrinys ir buvo paskelbtas Lietuvos himnu. Giesmėje skelbiamos didžiausios ir svarbiausios vertybės: patriotizmas, stiprybė, dorybė, vienybė, darbas, gerovė, tiesa ir meilė savo šaliai ir žmonėms.
Kadangi V. Kudirka daug dirbo ir vienu metu vadovavo leidiniui „Varpas“, tad labai simboliška, kad vakaro renginys buvo pradėtas pianistės Beatos Vingrytės atliekamu kūriniu „Varpai“.
Keliaudama V. Kudirkos gyvenimo keliu, aktorė V. Kochanskytė nemažai pasakojo apie jo gyvenimo meiles, kurios turėjo įtakos jo gyvenimui ir kūrybai, išraiškingai skaitė pirmąjį jo kūrinį „Lietuvos tilto atsiminimai“, paminėjo, kad V. Kudirka buvo puikus satyros meistras, sukūręs 4 satyras, pastebintis ir mokantis pasišaipyti iš kai kurių žmogiškųjų savybių. Satyros gausu ir „Lietuvos tilto atsiminimuose“, „Vilkai“, „Cenzūros klausimas“, „Viršininkai“. O ko verti viršininkų prototipai, tokie kaip Kruglodurovas, Izvergovičius, Vziatkovičius...
Tarp nuotaikingų aktorės Virginijos skaitymų skambėjo įvairūs muzikiniai kūriniai, taip pat ir V. Kudirkos sukurta daina „Karvelėli, mėlynasai“, kurią labai įspūdingai dainuodavo šviesaus atminimo dainininkas Virgilijus Noreika.
Pasibaigus renginiui, jo dalyviai skubėjo prie Vytauto paminklo, kur degė laužas ir žmonės laukė 21 val., kad prisijungtų prie viso pasaulio lietuvių giedamo Lietuvos himno – V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“.
Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2018/07/13/tegul-meile-lietuvos-dega-musu-sirdyse-v-kudirka/
http://kvitrina.lt/dvasinis-susitikimas-su-vincu-kudirka/
http://www.naujasisgelupis.lt/?p=382430
Oskaras Milašius buvo aktyviausiu lietuvių kultūros skleidėju Vakarų Europoje. Jis išvertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies dainų, išleido du pasakų rinkinius. Ne kartą didžiavosi Lietuva, lietuvių kalba ir lietuviais. „Lietuva – mano dvasinė tėvynė“ – sakė jis. Daugelis prancūzų ir kitų tautų garsių rašytojų, būtent, per O. Milašiaus poeziją pirmiausiai sužinojo ir pažino Lietuvą.
Mums, vakaro dalyviams, buvo didžiulė laimė klausytis nuoširdžiai, jautriai aktorius Petro Venclovo skaitomų Oskaro Milašiaus eilėraščių. Lyrišką, svajingą vakaro dvasią sustiprino emocingai operos solistės Julijos Karaliūnaitės prancūzų kalba atliekami kūriniai, subtilus pianistės Rūtos Mikelaitytės – Kašubienės muzikavimas.
Pabuvome Oskaro Milašiaus šviesoje, pajutome jo meilės ir melancholijos lengvą skraistę viršum daiktų, reiškinių, darančių įtaką žmogaus gyvenimui, išėjome susimąstę apie žmogaus likimą, laimę, gyvenimo prasmę. Tokios asmenybės žavi, įkvepia, moko. Iš jų semiamės stiprybės ir šiandien.
Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2018/07/26/pabuvome-poeto-oskaro-milasiaus-sviesoje/
http://kvitrina.lt/pabuvome-poeto-oskaro-milasiaus-sviesoje/
http://kvitrina.lt/kurhauze-buvo-prisimintas-poetas-diplomatas-oskaras-milasius-fotoreportazas/
Minint atkurtos Lietuvos valstybingumo šimtmetį, vakaras skirtas tautinio atgimimo dainiaus Maironio bei poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, aktyvaus Sąjūdžio dalyvio Sigito Gedos, kurio jubiliejinę 75-erių metų sukaktį šiemet minime, kūrybai.
Ypatingai jautrią, į gilius apmąstymus nukėlusią poezijos ir muzikos kompoziciją pagal poetų eiles, laiškus, straipsnių fragmentus bei prozos ištraukas klausytojams pristatė žinoma aktorė, be kurios, pasak projekto mylėtojų, nebeįsivaizduojami šie literatūriniai vakarai – Virginija Kochanskytė bei fleitininkė Jurgita Otienė.
Aktorės autorinės dinamiškos interpretacijos klausytojus vedė Maironio ir S. Gedos kūrybos keliais – per jų svajones, troškimus, dramatiškus išgyvenimus, apmąstymus apie kūrybą, per jų viltis, tikėjimą ir meilę... Ypatingą įspūdį paliko, širdis iki giliausių kertelių virpino įtaigiai ir nepaprastai jautriai skaitomi devyni Sigito Gedos sonetai ir epitafija Maironiui.
Abejingų nepaliko be galo jautrūs, poeto skausmo kupini sonetai iš knygos „Mamutų tėvynė“ nuskendusiam broliui, eilėraštis į karą išėjusiam sūnui, pravirkdžiusiam ne vieną klausytoją.
Šis literatūrinis vakaras – tarsi banguojanti jausmų jūra: jautri, nuoširdi, emocinga... Kaip ir visa Maironio bei S. Gedos kūryba... Kaip ir eilės, į kurias jie sudėjo visą savo pasaulį, visą meilę Lietuvai..
Plačiau apie vakarą:
http://kvitrina.lt/virginija-kochanskyte-skaito-sigito-gedos-eilerascius-fotoreportazas/
Rugpjūčio 14 d. pakvietėme į unikalų, išimtinai projektui režisuotą vakarą, kurio metu atvertėme vieną unikaliausių Lietuvos kultūros istorijos puslapių – prisiminėme pirmojo lietuvių kalba Lietuvoje suvaidinto spektaklio „Amerika pirtyje“ kūrimo užkulisius, permąstėme jo reikšmę mūsų tautos istorijai.
Aktorius Egidijus Stancikas su didele aistra ir užsidegimu, giliu pajautimu pristatė dramos autoriaus Juozo Vilkutaičio-Keturakio biografiją, skaitė rašytojo Antano Vaičiulaičio įžvalgas, kuriose rašytojas teigia, kad „Dramos meno atžvilgiu – tai šedevras“, rašytojų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės prisiminimus apie spektaklio premjerą Palangoje 1899 m. Gražiausiai tos dienos svarbą atskleidė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuriai pašiūrė, kurioje vyko spektaklio premjera, atrodė tarsi šventykla, o žmonių gausa, susidomėjimas viršijo lūkesčius.
Atsiminimais turtingas turinys stebino ir patį aktorių Egidijų Stanciką. Šis džiaugėsi renginio tema ir tuo, kad privalėjo atrasti laiko skaityti visą to meto medžiagą susijusią su spektakliu: „Ir nieko nebereikia. Užtenka tik vakaro su istoriją liudijančia knyga“.
Bene keturiasdešimt ketverius metus spektaklį vaidinantys aktoriai Algirdas Pintukas (Vincas), Milė Šablauskaitė (Agota) vakaro metu suvaidino keletą vaizdingiausių scenų ne tik lietuvių, bet ir esperanto kalba į kurią dramą išvertė Algirdas Pintukas. Aktoriai pasidalino linksmais, kartais komiškais gastrolių nutikimais. Milė Šablauskaitė, pradėjusi vaidinti spektaklyje trisdešimties, su didele meile prisiminė patį pirmąjį visos trupės susitikimą su režisieriumi Valdu Lencevičiumi.
Šiltai aktoriaus Egidijaus Stanciko į sceną pakviestas visų mylimas ir žinomas kompozitorius Teisutis Makačinas prisiminė, kaip porą mėnesių ieškojo tinkamos spektakliui melodijos, o iš kelių sukurtų pasirinkta tik viena. Nors prieš renginį sakėsi negrosiąs, tačiau pagautas puikios vakaro metu sklandžiusios nuotaikos ir gražių prisiminimų, sugrojo ir, kartu su aktoriais, sudainavo pagrindinį vaidinimo metu skambantį kupletą.
Vakaras, kaip ir pats spektaklis, jo atsiradimo aplinkybės ir istorija, buvo įstabus: džiuginantis šviesių ir žinomų asmenybių spinduliuojama šiluma, energija ir užsidegimu.
Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2018/08/21/ta-praeitis-tokia-grazi-tokia-ikvepianti/
Aktorių Birutės Mar, Alekso Kazanavičiaus ir birbynininko Egidijaus Ališausko būtent projektui sukurtoje programoje skambėjo romanų „Kuprelis“ ir „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ charakteringiausios ištraukos, kurių visuma, prisiminus istorinį kontekstą, leido suvokti kūrinių svorį.
Nepaprastai gražiai skaitomus vidinius Olesio dialogus lydėjo birbynės garsai – lyg paties Kuprelio širdies gaidos. Jautrus vidinis pasaulis klausytojus tiesiog pakerėjo.
Turbūt nėra kito tokio rašytojo, žymaus žmogaus, kuris taip mėgo Nemuno delne įsisupusį Birštoną: čia ilsėjosi, žavėjosi nuostabia gamta, pasiūlė mineralinio vandens šaltinius pavadinti ,,Vytautu”, ,,Birute”, kvietė pamiršti vokiškus kurortus ir „birštonuotis“. Vaižgantas buvo dosnus Birštonui. Ir birštoniečiai jo nepamiršta. Čia Vaižgantą mena jo vardu pavadinta gatvė, 2016 pastatytas paminklas (aut. Gediminas Piekuras).
Vaižgantas buvo ne tik rašytojas, kunigas, visuomenininkas, politikas, bet ir muziejininkas. Jis rinko žinias apie lietuvių rašytojus, poetus, visuomenės veikėjus, pirmasis Kaune įkūrė Kultūros muziejų, vėliau pavadintą Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. Taigi, jo asmenybė tikrai unikali ir plati, kaip taikliai įvardijo Balys Sruoga: „Universalus Vaižgantas kaip Viešpaties diena“.
Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas pasidžiaugė, kad šis vakaras bus tarsi gražus perėjimas nuo jubiliejinių Vydūno prie 2019 m. būsiančių Vaižganto metų. Šia proga numatoma daug renginių, bus leidžiami nauji raštų tomai. Pirmąją knygą Vaižgantas išleido būdamas trisdešimt trejų, tačiau niekad nelaikė savęs tikru kūrėju. Duodamas interviu „Naujajai Romuvai“ sakė: „Aš esu iškritęs iš kūrėjo balno. Nesu kūrėjas“. Gal todėl, kad kūrybingumą, poeziją jis matė kiekviename žmoguje. Jam poezija nebuvo tik poetų teisė, bet galima kiekvienam žmogui, jei tik jis atsiveria.
Nepaprastą jausmą, patirtį aktorei Olitai Dautartaitei paliko prieš 28 m. Šiauliuose statytas spektaklis pagal apysaką, kurios ištraukos skambėjo ir šio vakaro metu, „Dėdės ir dėdienės“. Aktorė su dideliu ilgesiu tarsi išsiveržusiu iš pačių širdies gelmių sakė: “Tai toks gražus kūrinys, tiesiog tvėrinys. Išvysti Vaižgantą scenoje buvo... Tai liko visam laikui... ir tegul lieka... Ačiū...“. Retai tenka išgirsti tokią gilią, svarią, nuoširdžią padėką. Tarsi Vaižgantui, tarsi žemei, kad jį augino, ar tai Dievui, kad jį siuntė, o gal mums, kad išgirdom, atėjom...
Literatūrologės, prof. habil. dr. Viktorijos Daujotytės mintys apie Vaižgantą kaip gražiausi žiedai krito ant jo atminimo: „Vaižgantas – šviesusis Birštono taškas, šviesusis Lietuvos taškas. Tautos istorija priklauso nuo to, kiek tautoje pasirodo, gimsta ypatingų, gilių asmenybių, kurios savo prigimtimi būdamos aukštai, kiek įmanoma lenkiasi prie paprastų žmonių. Rugpjūčio 23-oji, Juodojo kaspino diena, labai tinkama galvoti apie Vaižgantą, nes tai asmenybė, kuri sudėtingu laiku atsistodavo ten, kur turi būti ir pasakydavo tai, ką turi pasakyti. Jo didžioji paslapties galia – pajusti iš ko ir kaip susideda lietuviškumo branduolys.“ Savo kūriniuose jis žmonėms stengėsi suteikti pasididžiavimo jausmą, parodyti jų turimą didelę vidinę kultūrą ant kurios galima statyti rūmus: „Prakrapštyk tą luobą ir rasi europietį“, – sakydavo Vaižgantas.
Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas pakvietė padiskutuoti apie ankstyvąją Vaižganto kūrybą. Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė atkreipė dėmesį, kad Vaižgantui nepaprastai svarbus vaizdas, vaizdelis. Už tai yra gavęs kritikos, tačiau jis per juos perteikė didžius dalykus. Ir tie vaizdeliai jį lydį jau ankstyvojoje kūryboje, kai parašė „Aukštaičių vaizdelius“, kurie, pasak V. Daujotytės, yra unikalus dalykas ir siejasi su J. Biliūno „Kūdikystės sapnais“. Vaižgantas ypatingai daug dėmesio skyrė vaikystei, suvokė ją kaip gyvenimo pagrindą. Jis jautė būtinybę bendrauti su jaunais žmonėmis, suvesti juos su gyvenimo tikrenybe, tačiau ne didaktiškai, nuosaikiai. Tiek literatūrologė, tiek Alfas Pakėnas sutiko, kad Vaižganto eseistikos knygą „Jaunam veikėjui“, rašytą kunigui, rekomenduotina perskaityti kiekvienam jaunuoliui.
Nedrąsiai, tarsi bijodami suplėšyti vakaro šventumą, bet paraginti vakaro vedėjo Alfo Pakėno, klausytojai uždavė juos dominančius klausimus: kaip nutiko, kad iki šiol nežinoma, kur yra Vaižganto kapas ir, kaip Vaižgantas, būdamas kunigas, galėjo parašyti erotinių motyvų turinčią apysaką „Nebylys“. Į pirmąjį klausimą atsakydamas Alfas Pakėnas teigė, kad yra daug versijų, tačiau realiausia versija, kad Vaižganto palaikus bus pasiglemžęs potvynis, nes dieną po potvynio, laikraštyje randama žinutė, kad potvyniui nuslūgus, iš karstų buvo pilamas vanduo, palaikams buvo suteikti nauji bažnytiniai aprėdai. Antrasis klausimas nuskambėjo labai pikantiškai, tačiau literatūrologė Viktorija Daujotytė, ilgai ir kruopščiai tyrinėjanti literatūrą, rašytojų gyvenimus pasikliovė Vaižganto kūrybiniu potencialu teigdama, kad „nepatirtis yra tokia pat galingai įtraukianti ir reikšminga kaip ir patirtis, nes rašytoją veda nuojauta, o galvojantys kitaip gali taip ir likti kūrinio prieangyje“.
Vakaro pabaigoje Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo svečiams ir prisipažino, kad kiekvienas vakaro metu ištartas žodis, kiekviena mintis smigo giliai į širdį. Kitaip ir negalėjo būti... jei tik turėjai širdį...
Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2018/08/31/vaizgantas-sviesusis-birstono-taskas/
Rugpjūčio 30-ąją Birštono kurhauze nuvilnijo paskutinis projekto vakaras, kuriame dalyvavo tarptautinio masto poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius emeritas Tomas Venclova, aktorius Andrius Bialobžeskis ir fleitininkė Augustė Janatjeva.
Vakaro pradžioje aktorius pasidžiaugė, kad Birštonas sugeba kitaip, originaliai intriguoti savo vasarą ir, pakvietęs prisiliesti prie magiško poezijos plevenimo, bėgo eilėraščiais per poeto kūrybos metus.
Po užburiančių fleitos garsų ir aktoriaus Andriaus Bialobžeskio švelniai skaitomos poezijos sinergijos, klausytojai galėjo išgirsti patį Tomą Venclovą skaitant eiles, užduoti klausimus poetui, nes, kaip pastebėjo svečias, susitikimas būna nevykęs, jei neišgirsta jokių klausimų. Pirmiausia diskutuota apie 2010 m. publikuotą Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“. Klausta, kaip jį rašytų dabar. Į tai Tomas Venclova atsakė, kad straipsnis yra prieš norą gyventi uždaroje valstybėje, todėl teigiamai vertina Lietuvos atvirumą, ėjimą į Europą. Dabartiniu supratimu straipsnį rašytų kitaip, švelniau. Kitas klausytojas pasiteiravo, kaip kito poezija bėgant metams. Autorius sakė parašęs labai daug eilėraščių, tačiau jo vertinimu 233 yra tinkami spausdintini. Jaunystėje kūrybą įtakojo kiti poetai. Anksčiau stipriau laikėsi eiliuotų eilių sandaros, dabar pereina prie laisvųjų, epinių, nes jos aiškesnės, suprantamesnės, mažiau sentimentalios. Žinomas faktas, kad rašytas aktyviai keliauja, todėl pasidomėta, kokia šalis ar miestas įkvepia kurti. Tomas Venclova sakė kuriąs tik apie tai, kas sujaudina. Jam brangiausia Lietuva, nes tai yra jo šaknys, tačiau poetas pabrėžė, kad nesvarbu iš kokios šalies ar rasės yra žmogus. Jei jam Lietuva brangiausia, jis gali vadintis lietuviu. Pačiam autoriui be Lietuvos artima Italija, ypač mažieji miesteliai šiaurės Italijoje. Tomas Venclova pasidžiaugė Birštono grožiu ir prisipažino, kad jei nežinotų jog yra Lietuvoje, galvotų esąs Šveicarijos kurorte.
Vakaras tęsėsi net dvi valandas, tačiau prabėgo greitai kaip pati vasara ir mūsų projektas. Renginyje dalyvavusi Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė šiltai, nestokodama gražių žodžių padėkojo vakaro svečiui už išskirtinį ir unikalų vakarą, gražius žodžius Birštonui. Bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo savo komandai, partneriams bei visiems, dalyvavusiems, kad ėjo į mūsų organizuojamus pasimatymus su proza, poezija, muzika ir asmenybėmis.
Plačiau apie vakarą:
http://www.gyvenimas.eu/2018/09/07/nepaprastas-susitikimas-su-tomu-venclova-ir-jo-poezija/
http://www.naujasisgelupis.lt/?p=38721
http://kvitrina.lt/birstone-sveciavosi-poetas-tomas-venclova-vakaras-kurhauze-fotoreporatza
/#prettyphoto[post_gallery]/0/
