2019 m.

„Žodžio kelias" buvo sukurtas atskleisti ne tik istorinę lietuvių kovą už kalbą, bet ir atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos svarbą ir grožį, todėl alsavo begaline meile jai – lietuvių kalbai. Kompozicija prasidėjo ištrauka iš S. Santvaro monologo lietuviškajam žodžiui „Mano ištikimasis ir vienintelis draugas". 

Kompozicija priminė, kad lietuvių kalbą bandė išstumti net trys kalbos: rusų, lenkų ir vokiečių, tačiau atsirado šviesuolių, kurie matydami, kad žūsta kalba, savo formos tobulumu ir skambesiu prilygstanti indų, romėnų ir graikų kūriniams, skatino priešintis lietuviško žodžio draudimui. Susitikimo metu skambėjo ištraukos iš F. Bajoraičio, A. Vištelio-Višteliausko, P.Vaičiūno, H. Radausko, B. Brazdžionio V. Mačernio, S. Daukanto, M. Daukšos, M. Mažvydo, M. Valančiaus ir kt. kūrybos bei faktai iš P. Zinkevičiaus knygos „Lietuvių kalbos istorija".

Aktorius Egidijus Stancikas programą užbaigė paskutiniu Lietuvių kalbos žodyno, išleisto 2012 m., žodžiu – žvirgždė, kuris perteikia lietuvių kalbos turtingumą ir vaizdingumą. Turtinga kalba – turtingas žmogus ir kaip to įrodymą nejučia prisiminiau dabar dažnai vartojamą vertinį iš anglų kalbos „turėti gerą laiką", kuris lietuviškai skambėtų „gerai praleidome laiką, maloniai pasibuvome". 

Lietuvių kalba – santarvės ir darnos kalba. Puoselėkime ją savo kasdienybėje.

Plačiau apie vakarą:

http://kvitrina.lt/lietuvisko-zodzio-kelias/

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=41069

http://www.gyvenimas.eu/2019/06/07/lietuvisko-zodzio-kelias/

Kalbėdamas apie Arvydo Vilkaičio knygas Jonas Markauskas sakė, kad jos skirtos protingam skaitytojui. Tam, kuris moka žvelgti giliau, suprasti plačiau. Prisiminė, kad ir pats Arvydas Vilkaitis buvo geras Birštono viešosios bibliotekos skaitytojas – ne tik skaitęs, bet ir atskirame sąsiuvinyje perskaitytoms knygoms rašęs anotacijas. Lapteviečių draugijos pirmininkas gailėjosi, kad Arvydas Vilkaitis savo beletrizuotuose memuaruose nerašė tikrųjų pavardžių, o juk tai yra istorija. Tikruosius vardus Arvydas Vilkaitis slėpė irgi dėl aukštų moralės standartų. Teigė, kad negali žmogaus teisti už jo poelgius, jei nežino, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgėsi, jei nežino jo istorijos. Ne veltui Jonas Markauskas sakė, kad vykdavo pas Arvydą gerumo pamokų mokytis.

Vakaro metu jautriausiais, šilčiausiais prisiminimais, pagarba dalinosi ir šeima: sūnus Arvydas, anūkės Elenutė ir Milda, kurie jau negyvena Lietuvoje, todėl labai džiaugėsi šiuo minėjimu, nes buvo puiki proga aplankyti senelio puoselėtas ir kurtas vietas, permąstyti vertybes, papasakoti Sofijai, A. Vilkaičio proanūkei, šeimos istoriją.

Vakaro metu V. Prėskienytė-Diawara betarpiškai ir gyvai patirtais nutikimais atskleidė maliečių vertybes, kultūrą, santykius ir kitokį požiūrį į kasdienines situacijas. Viešnia prisipažino, kad knygoje „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“ aprašyti nutikimai nėra autobiografiniai, tad dalyvavusieji susitikime sužinojo tokių Malio paslapčių, kurių neperskaitys jokioje knygoje.

Muzikinį intriguojantį toną susitikimui suteikė perkusijos studijos „Afrikos būgnai“ (vad. G. Mačiulskis) pasirodymas. Iš arčiau susipažinome su Afrikoje paplitusiais būgnais, jų muzika bei ritmais, mėgavomės Malio melodijomis iš vestuvinio repertuaro, tradiciniais, nepaprastai energingais tolimųjų kraštų šokiais.

Daugelis panoro įsigyti knygą „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“ su autorės autografu ir užduoti vieną ar kitą dominantį klausimą. Juk ne taip dažnai sutinki žmogų, savo akimis mačiusį kitokį pasaulį, jame gyvenusį ir neprapuolusį...

http://www.gyvenimas.eu/2019/06/28/triju-desimtmeciu-ispudziai-is-malio/

http://kvitrina.lt/malis-ir-begimas-i-nezinia-afrikietiski-apsakymai-ten-taip-pat-buna-zvaigzdetas-dangus/

Fotoakimirkos

Įsibėgėjant vasarai Birštono kurhauzas pasidavė tarpukario Lietuvos pamėgtai meno salonų dvasiai taip pritraukdamas ypatingai didelį žiūrovų būrį. Tarptautinių konkursų laureatės, dainininkės Giedrės Zeicaitės, pianistės, tarptautinių festivalių dalyvės Editos Zizaitės, aktorės, režisierės Virginijos Kochanskytės paruošta teatrinė-muzikinė impresija „Lietuviškų romansų vainikas” traukė į laiko upę ir kvietė leistis nešamiems tarpukario Lietuvos meno salonų dvasios, kuriuose tuo metu skambėjo lietuvių liaudies dainas pakeitę romansai.

Vakaro metu užburiančiai skambėjo Lietuvos romansų karaliaus A. Kačanausko, J. Tallat-Kelpšos, A. Raudonikio, N. Sinkevičiūtės romansai, svajingi B. Dvariono fortepijoniniai kūriniai, V. Kudirkos saloninės muzikos perliukai. Džiugino S. Nėries, K. Binkio, B. Brazdžionio, Maironio, F. Kiršos eilės, o šių asmenybių portretų štrichai ryškėjo per amžininkų prisiminimus bei jų pačių kūrybą.

Ypatingo aktorės Virginijos Kochanskytės talento žodžiais piešti vaizdus dėka, susirinkusieji pravėrė istorijos duris į Maironio, Peterburgo meno salonų pavyzdžiu, namuose rengtus literatūrinius-muzikinius vakarus bei leidosi į ilgus pasivaikščiojimus su Maironiu ir kompozitoriumi J. Naujaliu. Net nugirdo, apie ką šie ilgas valandas kalbėjosi…

Jausmingas eiles keitė širdingi romansai. Taurius jausmus – meninės bohemos nuotykiai, viltis – nusivylimai, svajones – likimo vingiai, Kauną – Palanga ir Birštonas, kol galiausiai grįžome į 2019-uosius, kur norai ir siekiai tie patys, meilės troškimas tas pats...

Plačiau apie vakarą:

http://www.gyvenimas.eu/2019/07/12/romansu-ir-poezijos-vainikas-dziugino-birstoniecius/

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=41617

http://kvitrina.lt/maironis-patyli-as-paklausau-lietuvisku-romansu-vainikas/

Fotoakimirkos

Literatūros mylėtojus pakvietėme į rašytojos Agnės Žagrakalytės poezijos knygos „Štai” eilių inspiruotą terapinę garsų, kvapų ir vizualizacijų puotą, kurią kūrė „Pojūčių teatro" aktorės Aistė Jančiūtė, Raminta Šniaukštaitė, Edita Niciūtė. 

Į susitikimą susirinkusių žmonių laukė neįprastas vakaras. Jie turėjo galimybę į poeziją pažvelgti kitaip – pasitelkiant pojūčius. Aktorės, skaitydamos Agnės Žagrakalytės eilėraščius, naudojo įvairius instrumentus garsams ir kvapams skleisti: vėduokles, kriaukles, eterinius aliejus, karolius. Tokiu būdu, aktorės leido susirinkusiesiems poeziją ne tik išgirsti, bet ir užuosti, paliesti, šių instrumentų naudojimą susieti su teksto žodžiais.

Po „Pojūčių teatro“ pasirodymo, klausytojų prašymu, Agnė Žagrakalytė perskaitė dar kelis eilėraščius ir atsakė į susirinkusiųjų klausimus. 

Tai buvo kitoks nei įprasta projektui „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m.“ vakaras – be fortepijono ir dainų, tačiau kiekvieno viduje suskambęs ypatingais potyriais.

Plačiau apie vakarą:

http://www.gyvenimas.eu/2019/07/26/literaturiniai-vakarai-birstone-susitikimas-su-rasytoja-poete-agne-zagrakalyte/

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=41826

http://kvitrina.lt/pojuciu-ir-vizualizaciju-puota/

Profesorius teigė, kad vienas pagrindinių patiekalų buvo šaltanosiai, kurių net pavadinimas nukeliavo iki Vokietijos. Toje epochoje ima baigtis didžiųjų kuchmistrų laikas ir prasideda gaspadinių, tad profesorius pristatė vieno paskutinių kuchmistrų Lietuvoje Jano Šitlerio pateikiamą rekomendaciją 24 asmenų pietums: pyragaičiai, bandelės, želė, lamanžas, musa, paštetas, kompotas, uogos, šalta žuvis, aromatizuoti cukrūs, konfitiūrai, vaisiai, dvi sriubos – šilta ir šalta prie kurių patiekiami paštetukai, mėsos gabalai, karštas patiekalas, šalta žuvis, daržovės, ledai, o pabaigoje – kava. Vilnijant nuostabos, o kai kur ir juoko bangai, profesorius pasidalino spėjimu, kad tikriausiai čia aprašomi ne pietūs, o gana prabangi puota. Kaip to įrodymą profesorius pateikė A. Mickevičiaus kūrinio „Ponas Tadas“ skyriuje „Paskutinė senovinė lenkų puota“ minėtus valgius, kurių nebuvę tiek daug. Kita vertus, „patiekalų skaičius buvo pietų prabangos rodiklis“, – apibendrino profesorius, tačiau didžiausia staigmena dar laukė, nes Rimvydo Laužiko skaitytoje A. Mickevičiaus ištraukoje vienas patiekalas buvo toks ištaigingas, kad jam prireikė atskiro komentaro. Tai – neišdarytos žuvies (lydekos) patiekalas, kurio „galva pakepinta, per vidurį rūkyta, uodega virta ir svieste išmirkyta“. Nors toks patiekalas vertas Bajoro Miunhauzeno virtuvės, tačiau profesorius patikino, kad toks įmantrus receptas tikrai egzistavo ir turėjo gana sudėtingą paruošimo būdą, nes žuvis nebuvo pjaustoma. „Šis patiekalas veikiausiai yra baroko palikimas, nes baroko vienas bruožų – svečią pirmiausia reikia nustebinti, o tik po to pavaišinti.“, – paaiškino profesorius ir pridūrė, kad kasdienių ponų pietų meniu nebuvo toks ištaigingas. Štai 1812 m. ant Radvilų pietų stalo puikavosi balinti barščiai (ne burokėlių, o batvinių lapų), zrazai, keptos lazanijos, aviena su ropėmis, mėsos kukuliai, keptas viščiukas ir vafliai.

Profesoriaus įžvalgas patvirtino aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitytas fragmentas iš S. Moravskio kūrinio „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, kuriame pasakojama apie jo tėvo kelionę pas grafą Tiškevičių bei paties S. Moravskio viešnagę pas nežinomą bajorų šeimą, kurioje buvo vaišinama sriuba su rūkyta mėsa, krupniku su pusžąsiu, valgytas avižų klijus su silke. Moravskis baisisi, kad vaišinta net trejomis sriubomis, tačiau spėja, kad tai buvęs ne šykštumas, bet senovinis paprotys.

„Tekste minimas grafas Tiškevičius galėtų būti arba LDK kariuomenės pulkininkas, baltojo erelio ordino kavalierius Juozapas Ignacijus Tiškevičius, arba Lenkijos ir Lietuvos husarų kuopos vėliavininkas Mykolas Jonas Tiškevičius“, – spėjimu pasidalino Reda Griškaitė. Minėtoje ištraukoje S. Moravskis mini vieno garsiausių to meto Europos gydytoją, Berlyno universiteto profesorių, asmeninį Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III gydytoją Kristofą Vilhelmą Hufelandą ir Ustronės dvaro kaimyną, Jiezno savininką, LDK kariuomenės pulkininką, laisvąjį mūrininką, Vilniaus ložių „Uolusis lietuvis“ ir „Tobula vienybė“ narį Bernardą Penčkovskį su kuriuo jam, trylikamečiam berniukui, teko vykti į vardines pas jo draugus Naugarduko apskrityje.

S. Moravskis prisiminė, kad kelionės metu apsistota pas vienus garbingo amžiaus pasiturinčius senukus, kurie pavaišino net keturiomis sriubomis: šaltibarščiais, sultiniu su vištiena, barščiais su rūkyta mėsa ir krupniku su jaučio uodega. Ir vis dėlto S. Moravskis daro išvadą: „Juokingai mums šiandien atrodo toks pietų meniu. O vis dėlto žmonės ilgai tuo buvo patenkinti ir sotūs, ir storesni buvo, ir, be jokios abejonės, laimingesni už mus! Šiandien, galvodami tik apie materialinius išteklius, pilvui teikiame įmantrių dovanų. Nes šiandien taip: kur pilvas, ten ir mūsų širdis! Mūsų protėviai kur kas daugiau dėmesio skyrė dvasiai ir mažiau rūpinosi skrandžio malonumais...“. Šis fragmentas įtrauktas į visas garsiausias lenkų gastronomijos istorijos antologijas ir yra labai vertinamas tyrėjų. „Šiame tekste yra viskas: ir informacija, ir Moravskio humoras, šmaikštumas, taigi jame – visas Moravskis“, – apibendrino R. Griškaitė. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad tų laikų karietose tilpdavo ne tik maisto atsargos, bet ir indai. Tam iliustruoti ji perskaitė grafo Eustachijaus Tiškevičiaus paliktą prisiminimą apie jo kelionei į Vilnių tarnų ruošiamą „šventą“ mantą su jaučio kepenimis, įdarytu paršeliu, keptais kaplūnais ir tetervinais, virtu kumpiu, užkandai ruoštu kumpiniu ir paprastu sūriu“, keptais špekuchais (mielinės tešlos pyragėliai su lašinukais), pyragais, šviežiu sviestu, sidabriniais stalo įrankiais, indais, kaistuvais, keptuvais, virduliais, degtine ir net grietinėle arbatai.

Daug gerų emocijų, kurias taip moka sukelti S. Moravskio tekstai, suteikė vaizdžiai aktorius Andrius Bialobžeskio skaitytas fragmentas apie nebajoriškas bajorų manieras. Jame kalbama apie dvi Panemunių krašto gastronomines pažibas tuo pačiu krupniko pavadinimu: stiprųjį krupniko gėrimą ir sriubą. Pateikiame mažą skaityto teksto fragmentą, kuriame Moravskis moko, kaip šiuos du atskirti:

„Valgis, kuris pagal žodį „kruopos“ vadinamas krupniku, yra kasdienis įprastas patiekalas, gaminamas iš kruopų, vandens, druskos ir mėsos. Tai kažkas panašaus į mūsiškį rasalą arba, jeigu jau norite, kruopų glitimu sudrumstą užsieninį buljoną. Kartais bajorė jį moka sutaisyti nepaprastai gardžiai – stačiai e per la bocca, e per gli occhi [Ir burnai, ir akims (it.)]. Tačiau krupnikas gėrimas užima daug aukštesnę, garbingesnę, svarbesnę vietą negu krupnikas valgis! Anas – bernas, o šis – kunigaikštis.

Krupnikas ir krupnikas! Pažiūrėkite, mano ponai, kaip tie patys artikuliuojamo žodžio garsai toje pačioje kalboje savo galinga ranka vienas kitą remia – ir savo prigimtimi, ir savo reikšme! Ką jau čia tas mūsų priežodis – „vienas apie miltus, kitas apie tiltus“ – net ir žodžiai „tiltai“ ir „miltai“ ne taip vienas į kitą panašūs! Gaminti krupniką, gerti krupniką – tai reiškia sutaisyti, o paskui gerti degtinę, pagamintą panašiai kaip kad gaminamas pakaitintas punšas. Kiekviena šeimininkė būtinai privalo mokėti jį paruošti – taip pat gerai kaip sukalbėti poterius, o gal ir dar geriau.“ (Žr. Broliai bajorai, Stanislovas Moravskis, Nuo Merkinės iki Kauno, t. 2: Broliai bajorai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 122–123).

Vakaro vedėja R. Griškaitė prisiminė, kad ir jos močiutė virė krupniko gėrimą, tačiau nepaliko vaikams recepto teigdama, kad tai daryti pavojinga – galima ne tik apsideginti, bet net ir sudegti.

Architektas, architektūrologas Marius Daraškevičius iš gausiai valgiais puoštų menių klausytojus perkėlė į kitą, iš pirmo žvilgsnio su maistu nieko bendro neturinčią patalpą – vaistinėlę, lenkiškai ir liaudiškai vadintą aptiekėle, kuri sietina ne tik su vaistais ir, kurioje, skirtingai nei virtuvėje, šeimininkavo tik moterys. M. Daraškevičius teigė, kad paprastai panele aptiekininke tapdavo netekėjusi giminaitė. Kadangi dvarai buvo apylinkės centrai, žmonės juose ieškodavo pagalbos ir būtent pas paneles aptiekininkes, tad vaistinėlėse būdavo įvairiems susirgimams ar net kaulų lūžiams reikalingų priemonių ir vaistų, kurie būdavo pačių pasigaminti arba įsigyti miesto vaistinėse. Be liepžiedžių, ramunėlių, šaknelių vaistinėlėse buvo galima rasti ir ištirpinto kovo sniego. Pasirodo, buvo tikima jo stebuklinga gražinančia ir gydančia galia ne tik mūsuose, tačiau ir kitose Europos šalyse. Nors vaistinėlėse išimtinai karaliavo moterys, vyrai irgi į jas užsukdavo, bet ne vaistų gaminti, o degtinės, užpiltinių ir trauktinių smaguriauti, konfitiūrais, kumpiais, dešromis pasigardžiuoti. Vaikus ši vieta irgi traukė laikomais riešutais, cukatais, apelsinų žievelėmis, meduoliais, sultimis ar uogienėmis, šokoladu ir cukrum. Vaistinėlės aprašymą vaiko akimis galima rasti ir Šatrijos Raganos „Sename dvare“, bei Česlovo Milošo „Isos slėnyje“, kurių ištraukas svečias paskaitė.

Vakaro desertu tapo pirmą kartą lietuvių kalba nuskambėjęs R. Griškaitės išverstas fragmentas iš Stanislovo Moravskio Sankt Peterburgo atsiminimų. Pasakojimo centre – jo bičiulio teisininko, irgi gurmano, Kasparo Želvetro virtuvės paslaptys, kur „kiekvienas kepsnys pagamintas pagal pačius įvairiausius, bet mūsiškus receptus. Ne taip, kaip madinga Peterburge, kur juos žiauriai krosnyje kankina ir šutina“. Tekste S. Moravskis atskleidė šio žmogaus aistrą gurmaniškam maistui ir jo gamybai. R. Griškaitė komentuodama šiuos atsiminimus, pastebėjo, kad „Sankt Peterburgo atsiminimuose be K. Želvetro biografinės apybraižos, S. Moravskis parašė dar keturias, kurios skirtos kompozitorei Marijai Šimanovskai, dailininkams Aleksandrui Orlovskiui ir Juozapui Oleškevičiui, orientalistui Juozapui Senkovskiui ir poetui Aleksandrui Puškinui. Taigi K. Želvetrą S. Moravskis pastatė į vieną gretą su literatūros, meno ir mokslo pasaulio žvaigždėmis ir taip jis mums dar ir dar kartą priminė, kad gastronomija – ir mokslas, ir menas“.

Reda Griškaitė spėjo, kad teorinių gastronomijos žinių S. Moravskis sėmėsi iš 1825 metais Paryžiuje išleisto kultinio prancūzų teisininko, filosofo ir ekonomisto, muzikanto ir kulinaro Žano Antelmo Brilja-Sevareno veikalo „Skonio fiziologija, arba Meditacijos apie transcendentinę gastronomiją“. Gurmaniškas S. Moravskio polinkis atsispindėjo ne tik jo kūryboje, bet ir laiškuose, kuriuos rašė Sankt Peterburge gyvenančiai bičiulei Elenai Malevskienei teiraudamasis apie tik imperijos sostinėje gaunamus užjūrio gardėsius, ypač sūrius. Rašytojas išskirtinį dėmesį rodė ir gėrimams. Ne tik stipriesiems, bet ir, pvz., legendinei Miulerių kavai Vilniuje. Nepaisant domėjimosi užsienio virtuve, ir aplankytais užsienio restoranais, laikui bėgant, vis labiau ėmė vertinti vietinę „lietuviškai-lenkišką“ virtuvę. Kaip vieną to patvirtinimų R. Griškaitė paminėjo tai, kad ant jo stalo vis dažniau vietoj vyno radosi lietuviškas midus. Lietuviška virtuvė aukštinama ir M. Šimanovskai skirtoje biografinėje apybraižoje, kurioje šeimininkė giriama ne tik už tai, kad svečius stebino prancūziškais patiekalais, bet ir lietuviškais šaltibarščiais, zrazais, troškintais kopūstais. Troškinti kopūstai minimi ir S. Moravskio prisiminimuose, kad ir pasakojime apie Stanislovą Choroščią, kuris būtų sukęs arklius atgalios, jei Ustronėje nebūtų vaišinamas troškintais kopūstais su dešra. „Taigi, Jundeliškės nuo seno garsėja ne tik Jurginais, bet ir troškintais kopūstais“,- apibendrino R. Griškaitė ir priminė kitą S. Moravskio dėka tarytum iš naujo atrastą gardėsį – agurkus su medumi, kuris yra „tikrai lietuviškas, tikrai pagoniškas valgis“, stebinęs ne tik anglus ir prancūzus, bet ir brolius lenkus.

Renginio pabaigoje R. Griškaitė samprotavo apie maisto įtaką valstybingumo išsaugojimui: „Apie Lenkijos ir Lietuvos valstybėje vyravusį ypatingą vaišingumą ir net įpareigojimą valgyti ir gerti svarstoma visaip. Dažniausiai sakoma, kad dėl prievartinio vaišingumo ir rajumo mes ir savo valstybę pragėrėme ir pravalgėme. Tačiau Moravskio laikais buvo ir tokių, kurie sakė kitaip – kad galbūt kaip tik maistas, valgymas, tradicijų laikymasis – tą valstybę padės ir atgaivinti. Nes kasdienos ritualai, net pats kukliausias valgis krašte, kuriame jau nėra valstybės, buvo ir garantija išlikti. Priminsiu, kaip iš visų jėgų mes sovietmečiu laikėmės Kūčių ir Velykų stalo tradicijų... Galbūt ir dėl to taip greitai atgimėme ... Juolab kad rusai, bent jau Moravskio laikais, valgiaraščio necenzūravo – kaip, pavyzdžiui, knygų. O galėjo... Kaip cenzūravo moterų aprangą po 1863 metų sukilimo... Priminsiu, kad moterys bajorės, išreikšdamos pagarbą sukilėliams ir protestuodamos prieš represijas, rengėsi tik juodai... Kita vertus, virtuvė – tai bet kurių namų dvasia ir jos širdis. Tai mūsų buities ir būties fundamentas. Ne biblioteka, deja... Net ir aš pati Stanislovo Moravskio Vilniaus atsiminimus išverčiau ne kur kitur, o virtuvėje... Kartą su dukra svarstėme, kaip turėtų Moravskis jaustis prisikėlęs šiandienėje Lietuvoje ir padarėme išvadą, kad tik prie tradicinio lietuviško stalo jis dar šį tą atpažintų. Todėl lenkiu galvą prieš tokius vyrus kaip Rimvydas Laužikas ir Marius Daraškevičius... Kurie savo darbais rodo ir įrodo, kad... kasdiena, buitis ir yra ta tikroji mūsų jungtis su anomis kartomis... Todėl sakau, įsakau – valgykite, gerkite, saugokite kasdienos tradicijas ir perduokite jas savo vaikams... “. 

Pasibaigus renginiui žodį taręs Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys džiaugėsi prie Ustronės dvaro vykstančiais skaitymais, kurie dovanoja platesnį krašto pažinimą ir skatina puoselėti gerąsias tradicijas.

Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė dėkojo susirinkusiems į dar vieną nepaprastą, nepakartojamą susitikimą su S. Moravskiu ir jo kūryba, kuri gražiai šypsodamasi margaspalviais jurginų žiedais atgijo Ustronėje ir apglėbė mus rašytojo meile, kurią jautė savo kraštui. Bibliotekos direktorė įteikė padėkas Aušrai Juozapavičienei, Danutei Siniavskienei, Nemajūnų bendruomenės santalkai už pagalbą organizuojant renginį bei Rimvydui ir Rūtai Baranauskams už neabejingas kultūrai širdis, nuoširdų kultūrinės atminties puoselėjimą bei paramą.

Atsiimdamas padėką Rimvydas Baranauskas prisipažino, kad kartais atvyksta prie Ustronės dvaro, todėl labai džiaugiasi matydamas tądien puikiai sutvarkytą aplinką, kuri ne visuomet būna tokia svetinga, todėl bendruomenei linkėjo labiau sutelkti jėgas ir rengti daugiau šio krašto šviesuoliui skirtų renginių. „Esu be galo dėkingas Redai, nes prieš dvidešimt metų panirau į istoriją ir viena iš pagrindinių kaltininkių – tai buvo knyga apie S. Moravskio jaunystės metus praleistus Vilniuje. Mes, kiek atsimenam, mūsų istorija buvo valdovų, karų istorija, užkariavimų, pralaimėjimų, sienų stumdymo, valstybingumo praradimo, atgavimo, bet ta tikroji, nefalsifikuota istorija vis dėlto yra buities istorija, kurios niekas neiškraipė, niekas necenzūravo ir turime didžiuotis, kad turime S. Moravskį, kuris taip vaizdžiai, net šiais laikais nekelenčiais nuobodulio tekstais, mums apie tai kalba“. Svečias prisiminė ir 2018 m. skaitymus, kuriuose aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaityti fragmentas iki šiol dar skamba, o šį kartą jį dar labiau sužavėjo aktoriaus talentas įkūnyti S. Moravskį. Baigęs kalbą, pakvietė visus susirinkusius skanauti iš trijų žąsų virtą krupniką pagal autentišką – S. Moravskio tekstuose rastą receptą.

Ustronės dvarelis atgijo, kieme sukosi ponios ir ponai, fotografavosi prie balto, jurginų žieduose paskendusio suolelio, pasipuošę ištaigingomis skrybėlaitėmis, kalbėjo istorinėmis temomis, dalinosi S. Moravskio tekstais, kalbėjo apie jį lyg apie gyvą, lyg būtų vakar diskutavę ir ryt planuoją susitikti.

Nors vakaro tema buvo gastronominė ir tekstai parinkti pristatyti mūsų kulinarinį paveldą, tačiau net ir pasakodamas apie maistą, S. Moravskis mokėjo taip gražiai ir su meile vaizduoti žmones, jų ydas, keistumus ir silpnybes, kad į jo paveikslą pinamas atsiskyrėlio epitetas sunkiai įsivaizduojamas. Sakoma, tam, kad pasiilgtum namų, reikia iš jų išvykti, kad suprastum, kaip skanu – išalkti. Gal todėl atsiskyrėlio būdas jam leido žvelgti į žmones meilės akimis ir mums dovanoti ne tik faktinę istoriją, bet ir perduoti nepaprastai jautrios ir įvairialypės žmogaus prigimties slėpinius, kurie nesvetimi ir šiandien. Gal todėl jis toks savas, toks gyvas susirinkusiųjų kalbose.

Plačiau apie vakarą:

http://www.gyvenimas.eu/2019/08/02/gurmaniska-intelekto-puota/

http://birstonas.lt/2019/08/01/xiv-stanislovo-moravskio-1802-1853-skaitymai-reda-griskaite-jis-mums-primine-kad-gastronomija-ir-mokslas-ir-menas/

2019-aisiais projektas tapo tarptautiniu. Bendradarbiaujant su „Aušros“ leidykla, saulėtą rugpjūčio 4-osios dieną Punsko valsčiaus bendruomenei suorganizuota poezijos ir muzikos popietė „Lemties ir meilės dainos“ pagal Nacionalinės premijos laureato Jono Strielkūno eiles, kurią ekspresyviai atliko žinomi aktoriai Dalia Jankauskaitė ir Pijus Ganusauskas bei džiazo virtuozas, saksofonistas Vytautas Labutis.

Renginys skirtas Jono Strielkūno jubiliejiniam gimtadieniui (2019 m. kovo 16 d. jam būtų sukakę 80 metų).

Džiaugiamės galimybe svečiuotis Punske, kuriame, patyrėme, gyvena itin draugiški, šilti, savo protėvių kalbą ir kultūrą, tradicijas puoselėjantys tautiečiai. Dėkojame Punsko parapijos svetainėje susirinkusiems klausytojams, Punsko valsčiaus viršaičiui Vytautui Lišauskui, viršaičio pavaduotojui Jonui Vaičiuliui, „Aušros leidyklos direktoriui, žinių portalo www.punskas.pl redaktoriui, Lenkijos lietuvių poetui, fotografui ir vertėjui, knygų sudarytojui bei redaktoriui Sigitui Birgeliui už svetingą priėmimą draugystę.

Dėkojame projekto partneriams: „Krašto vitrinos“ žurnalistei Vilijai Čiapaitei ir vyr. redaktoriui Vaclovui Sinkevičiui bei „Naujojo gėlupio“ žurnalistei Stasei Asipavičienei, kurie mus lydėjo šioje kelionėje ir fiksavo susitikimo akimirkas.

Plačiau apie vakarą:

https://punskas.pl/literatura/punske-vyko-nuotaikinga-literaturine-popiete/

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=42857

http://kvitrina.lt/literaturine-popiete-punske

http://kvitrina.lt/kelione-su-jonu-strielkunu-sirdyje-nerasykit-mano-vardo-zmones-parasykit-zmones-lietuva/

Fotoakimirkos

Gaivų vakarą kurorto svečiai ir birštoniečiai rinkosi į kitokio formato projekto renginį - susitikimą-diskusiją su poetu, prozininku, literatūros kritiku, humanitarinių mokslų daktaru Rimantu Kmita.

Pirmoji poezijos knyga „Nekalto prasidėjimo: eilėraščiai“ gavo Zigmo Gėlės literatūrinę premiją, o štai pirmasis romanas „Pietinia kronikas“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės vardo premija ir 2018 metais tapo metų knyga suaugusiųjų kategorijoje. 

Popromanas „Pietinia kronikas“ yra pirmasis parašytas ne bendrine kalba, o šiauliečių šnekta ir pasakoja vieno šiauliečio brendimo istoriją po Nepriklausomybės atgavimo – 1993-1996 metais. Tai ir pirmasis kūrinys apie regbį. Autorius sakė svarstęs rašyti apie krepšinį, tačiau Šiauliai buvo regbio miestas, todėl siekta išlaikyti autentiškumą. Rimantas Kmita pasidžiaugė, kad knyga paskatino teigiamą požiūrį į tarmes, nes iki šiol didžiausią stigmą jautę šiauliečiai pradėjo drąsiau kalbėti tarmiškai. 

Susitikimo metu autorius skaitė knygos ištraukas, dalinosi, ką buvo smagu prisiminti, kokios to meto realijos stebino, kaip istorija kartojasi ir kas niekad nesikeičia. Susirinkusieji domėjosi, kurios knygoje minėtos istorijos yra autobiografinės, kas yra Pietinis, dalinosi asmeninėmis knygos skaitymo patirtimis. „Skaityti tarmiškai buvo sunku tik pirmus kelis puslapius“, – prisipažino vienas žiūrovas.

Rimantas Kmita sako: „Pietinis yra visur!“, o mes galime tik patvirtinti: „Pietinis yra ir Birštone!“.

Plačiau apie vakarą:

http://www.gyvenimas.eu/2019/08/23/rimanto-kmitos-popromanas-pietinia-kronikas-tarsi-laiko-masina/

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=43162

http://kvitrina.lt/rimanto-kmitos-popromanas-pietinia-kronikas-tarsi-laiko-masina/

Paskutinis 2019-ųjų projekto vakaras buvo skirtas rašytojui, literatūros kritikui, kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui ir tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai.

Įtaigiu monospektakliu „Lietuvą ir lietuvius mylėjau" aktorius Vidmantas Fijalkauskas žiūrovus pakvietė į dvasinę kelionę, kurioje atskleidė Vaižganto ir Smetonos asmenybes, charakterį, požiūrį, draugystę, pabrėžė nuoširdžią, nesavanaudišką meilę Lietuvai, buvimą žmogumi, nesiekiančiu naudos, aukojančiu save dėl kitų.

Renginio metu nestigo paslaptingumo ir intrigos: ypatingą atmosferą sukūrė ore tvyranti tamsa, paslaptinga muzika, interaktyvūs vaizdai bei pagrindinis spektaklio akcentas – kryžius, simbolizuojantis materialaus ir dvasinio pasaulių susidūrimą. Anot aktoriaus „būtent tą vertikalų, nematerialų, o dvasinį pasaulį norėtųsi, kad žmonės pamatytų ir pajaustų".

Nestigo ir nuotaikingų spektaklio akimirkų, kaip linksmai perskaitytas Vaižganto eilėraštis „Birštonuokimės", kurį jis parašė įkvėptas atostogų Birštone, čia tekančių, atgaivinančių ir gydančių mineralinių vandenų, gamtos bei gydyklų.

Prasmingas monospektaklis, jo papasakota istorija nepaliko abejingų. Sužavėti žiūrovai aktoriui ir visai kūrybinei komandai plojo atsistoję, dėkojo už nuostabų vakarą, ilgai išliksiantį atmintyje.

Plačiau apie vakarą:

http://www.gyvenimas.eu/2019/09/06/literaturiniai-vasaros-vakarai-birstone-palydeti-meile-lietuvai/

http://kvitrina.lt/juozas-tumas-vaizgantas-as-mylejau-lietuva/