Prarasto laiko nebūna

Tiksliai nebeprisimenu, kuris iš kurso draugų 1970 metų rudenį pranešė, kad spalio 8 dieną išėjo iš namų ir negrįžo buvęs mūsų dėstytojas prof. Jonas Kazlauskas. Iš pradžių ši žinia niekam didesnio nerimo nesukėlė – ar maža kur žmogus gali užtrukti ar išvažiuoti, juolab, kad daugelis iš mūsų žinojo, jog profesorius buvo kilęs iš kaimo, niekada nesibodėjęs šeimos ūkio reikalų. Tačiau praėjo viena savaitė, antra, o profesoriaus dingimą gaubė tyla. Tylėjo spauda, tylėjo televizija ir radijas. Paskutinioji iš kurso draugų jį matė kalbininkė Otilija Baliukaitė – Kosienė, kuriai profesorius buvo pavedęs sudaryti tarmių atlasą. Spalio 7-osios vakarą Otilija dirbo universiteto fonetikos laboratorijoje, be to, rengėsi specialybės egzaminui į aspirantūrą, labai jo bijojo, tad pamačiusi J. Kazlauską, einantį profesorių skaityklos link, bandė sprukti. Profesorius pasivijo, sustabdė, ramino. Otilija dar kažko paklausė. Profesorius labai ramiai jai atsakė, nusišypsojo ir atsisveikino.

Vilniuje apie Kazlausko dingimą pradėjo sklisti patys įvairiausi gandai. Natūralu. Jis buvo istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, mokslininkas, sulaukęs tarptautinio pripažinimo, susirašinėjęs su viso pasaulio baltistais. 1965 metais įsteigęs žurnalą „Baltistica“ ir buvęs jos atsakomasis redaktorius, organizavęs pirmąsias tarptautines baltistų konferencijas,  pirmasis pradėjęs skaityti fonologijos (mokslo iš supuvusių Vakarų) kursą, pirmasis diegęs universitete struktūalizmą. Daugelis kolegų viešai gerbę (niekas turbūt nebūtų galėjęs nuneigti jo talento) patyliukais (ir ne visai) vainojo ir šmeižė. Dar, regis, 1962-aisiais metais, Lenino rajono KP komitetą pasiekė ranka rašytas studento skundas, kuriame buvo teigiama, jog prodekanas paskaitas, oficialiose kalbose giriantis tarybinį mokslą, per paskaitas jį šmeižiąs. Skundą persiuntus universiteto partiniam komitetui buvo sudaryta speciali komisija, turėjusi tikrinti prodekano paskaitas. Komisijoje buvusi kalbininkė A. Laigonaitė J. Kazlauskui slapta parodžiusi šį skundą, ir jis atpažinęs savo kolegos braižą. 

 – Ačiū už paslaugas , – pasakys J. Kazlauskas, sutikęs kolegą. O šis bandys kažką aiškinti, bet prodekanas jo nesiklausys ir ramiai nueis savo keliu. Po daugelio metų, kai skundo autorius prieš mirtį atliks viešą išpažintį, J. Kazlauskas jos jau nebegalės perskaityti, nors, žinant jo charakterį, vargu ar tai jį būtų sudominę. Neapykantos širdyje niekada neturėjo. O tai, kad savo kolegas tuo metu skundė ir jų likimus laužė  ne tik kalbininkai, liudys ir trumpa akimirka iš šių eilučių autoriaus patirties. Apie 1993 ar 1994 metus jį, dirbusį LTV generaliniu direktoriumi, sutiko priimti tuometinis Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Aptarę televizijos reikalus, kalbėjomės apie tarybinius laikus, ir A. Brazauskas prisiminė, kaip jam dirbant CK sekretoriumi į šią įstaigą plaukė žinomų Lietuvos rašytojų, teatro, kino ir televizijos žmonių laiškai, kuriuose tie garsūs menininkai skundė savo kolegas, norėdami sutrukdyti jiems išleisti knygą, filmą, spektaklį ar norėdami sutrukdyti jiems išvažiuoti į užsienį.

Turbūt iš mano akių supratęs, jog šiuo pasakojimu nelabai tikiu,  A. Brazauskas atrakins savo seifą, ištrauks pluoštą ranka ir mašinėle rašytų popierių ir padės prieš mane ant stalo. „Išeidamas iš CK pasiėmiau tą rašliavą, –  paaiškins A. Brazauskas. Jau tiesiau ranką prie tų popierių, bet Prezidentas ryžtingu rankos mostu prisitraukė juos atgal ir padėjo į seifą. –  Kol aš gyvas, tos šlykščios literatūros niekam nerodysiu“. Tai, žinoma, tik ekskursas į vėlesnį laiką. O tada, 1970-aisiais, nuo profesoriaus Jono Kazlausko dingimo praėjus daugiau kaip mėnesiui, lapkričio 17 dieną, jo kūną Neryje, prie Vingio parko, rado kažkoks buldozerininkas, kuris, aišku, ten neturėjo ką veikti.

Kursiokų būrelį, susirinkusį pas šių eilučių autorių „Švyturio“ redakcijoje, ta žinia tiesiog sukrėtė, nes J. Kazlauskas buvo vienas šviesiausių mūsų dėstytojų, ne tik fanatiškas savo srities specialistas, bet ir labai mielas, nuoširdus žmogus, pirmųjų mūsų studijų metų prodekanas, gerai suprantantis studentų bėdas ir rūpesčius. Jo mirtis Neryje mums irgi sukėlė įvairių spėlionių. Iškart atkrito versija, kad J. Kazlauskas nuskendo Neryje išgėręs, nes profesoriaus, anot jį pažinojusių, gerai išgėrusio apskritai niekas niekada nebuvo matęs... Absoliučiai neįmanoma atrodė ir savižudybės versija, juolab prisiminus Otilijos pasakojimą apie išvakarėse sutikto profesoriaus būseną bei žinant jo charakterio kietumą, jo valstietiškai tvirtą stovėseną ant žemės. Paleista mintis apie sutrikusią profesoriaus psichiką atrodė tiesiog absurdiška – visi, jį pažinoję, prisimena analitinį, logišką profesoriaus mąstymą. Realesnė atrodė tikimybė, jog profesorių kažkas (gal chuliganas, gal koks girtuoklis) tyčia įstūmė į Nerį. Kada? Dieną? Naktį?! Ir, be to, sunku buvo patikėti, kad fiziškai stiprus keturiasdešimtmetis vyras tegu ir šaltame Neries vandenyje nebūtų galėjęs nuplaukti kad ir 10 metrų iki kranto. Čia kažkas tikrai buvo ne taip. Po kelerių metų kurso draugė Regina Venckutė, kuri baigusi universitetą, J. Kazlausko paraginta įstojo į aspirantūrą Maskvoje ir rašė disertaciją iš lyginamosios istorinės kalbotyros, bendravo su profesoriumi J. Kazlausku, pasakos apie lietuvių kalbos katedros laborantės skambutį į Maskvą, tikintis rasti joje profesorių, galbūt netikėtai atvykusi pas savo bičiulį (dabar akademiką), J. Stepanovą. Deja, ten J. Kazlausko irgi nebuvo. Tačiau svarbiausioji liudininkė, be abejo, yra J. Kazlausko žmona, ištvermingai saugojusi ir garbingai išdrįsusi išsklaidyti tas miglas, gaubusias jos vyro mirties istoriją. Taigi 1970 metų pradžioje JAV Pensilvanijos universiteto „University Park“ profesorius Viljamas Šmolstygas, gerai pažinojęs J. Kazlauską iš jo darbų, susirašinėjęs su juo ir pats profesorius domėjęsis baltų filologija, savo metu Pensilvanijos universitete klausęs šveicarų kilmės JAV kalbininko Alfredo Seno, Antano Salio, Vinco Krėvės paskaitų, pakvietė  J. Kazlauską skaityti baltų filologijos kursą į minėtą Pensilvanijos universitetą.

J. Kazlauskas tiesiog užsiliepsnojo ta idėja ir visą žiemą nesikėlė nuo stalo rengdamasis paskaitoms, nes jas Amerikoje reikėjo skaityti anglų kalba.

Aukštaūgis KGB darbuotojas Jevtejevas, iki tol „kuravęs“ istorijos ir filologijos fakultetą, kalbėdavęsis su profesoriumi kaip su dekanu, dabar pradėjo domėtis J. Kazlausku asmeniškai. Pasiūlęs susitikti Politinio švietimo namuose, atnešdavo JAV leidžiamų lietuviškų laikraščių, žurnalų. Tačiau, kai 1970 metų kovą J. Kazlauskas sužinojo, kad visas jo triūsas eina vėjais, nes Maskva jo į Ameriką neišleidžianti (apie tai jam pranešė profesorius V. Šmolstygas, atvykęs į baltistų konferenciją Vilniuje ir parodęs iš Maskvos gautą atsakymą, kad J. Kazlauskas dėl didelio užimtumo atvažiuoti negalįs, Jevtejevas profesorių paliko ramybėje. Tik nelabai ilgam. Rugpjūčio mėnesį vėl paskambins, susitiks, klausinės apie vykusią konferenciją, kol bene spalio pradžioj pažadės profesoriui, jog šis vis dėlto galėsiąs netrukdomas  išvykti į Ameriką, jei tik sutiksiąs padaryti kelias paslaugas: raštu informuoti apie profesoriaus V. Šmolstygo siunčiamų laiškų turinį ir aprašyti jųdviejų pokalbį.

– Kodėl turėčiau tai daryti? Juk nesu toks kvailas, kad nesuprasčiau, jog tamsta ir taip įrašinėji mūsų pokalbį? – paklausęs J. Kazlauskas.

Tada draugas Jevtejevas truputį persimainiusiu veidu pasiūlęs savaitę pagalvoti.
Aldona Kazlauskienė, kuriai vyras viską papasakodavo apie tuos susitikimus, prisimena, kad jis iš tų susitikimų grįždavo neįsitempęs (buvo žinomas mokslininkas, dekanas, turėjo partinį bilietą), tad baimės nejautė ir Aldona.

Tačiau kai profesorius spalio 8 dieną 10 valandą išėjęs negrįžo namo, žmona puolė į paniką, skambino vyro giminėms, draugams. Visur išgirdusi – nebuvo, ieškojo ligoninėse, milicijoje, kur jai pasiūlė ateiti ir parašyti pareiškimą... Taip slinko nerimastingos savaitės. Kadangi vyro negrįžimo data sutapo su saugumo darbuotojo duoto termino data, Aldona, pasidalijusi savo abejonėmis su prorektoriumi Bronium Sudavičiumi, gyvenančiu tame pačiame name, paklausė, gal jai nueiti į saugumą.
– Nueik, - pasakęs B. Sudavičius, – bet su kuo saugumas turi reikalų, aš tikrai nežinau.

Ir Aldona (kartu su savo bičiule!) prieš pat Spalio revoliucijos metines nukeliavo į tą baisią įstaigą Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Budinčiajam pasakiusi, kad nori pamatyti draugą J. Petkevičių, išgirdo: „Tuoj paklausiu, – ir gana greit: „Taip, draugas Petkevičius yra“. Tačiau ją priėmė pulkininkas Aleksandras Česnavičius, pasakęs, kad draugas Petkevičius iškviestas į CK. Česnavičius Aldonos draugijoje jautėsi lyg sugautas, kelis sykius kartojo, kad apie profesorių J. Kazlauską nieko nežinąs, kad ieškoti dingusių žmonių ne jų, o milicijos reikalas.

Po trumpo pokalbio Česnavičius palydės A. Kazlauskienę iki budinčiojo, bandys atrakinti duris, skubės, durys neatsirakins, budintysis porą kartų pakartos, kad raktas ne tas, bet pulkininkas jo negirdės ir išleis abi moteris pro kitą išėjimą.

Po kelių dienų Aldona vėl kreipsis į B. Sudavičių, iš kurio išgirs:
– Turėjom įdėti paiešką į „Tarybinį studentą, bet saugumas neleido, aiškino, kad prokuroras Archipovas nesutinka.

 Kazlauskienė nueis ir pas prokurorą Archipovą, kuris jai, išvargusiai nuo baisių odisėjų, pasakys:
– Saugumas neleido...

Tada Aldona nueis pakalbėti į CK ideologijos skyrių. Ir „Vakarinės naujienose  pasirodys žinutė apie dingusį profesorių J. Kazlauską. Po to bus sekmadienis. Bus rektoriaus Jono Kubiliaus skambutis: „Jūs norėjote patekti pas Petkevičių, trečiadienį jis jus priims“. O antradienį, lapkričio 17-ąją atrandamas skenduolis. Profesorius J. Kazlauskas. Taip buvo pranešta į Rektoratą. Taip pasakė ir atėję su ta žinia pas Aldoną kalbininkai Jonas Palionis ir Vytautas Mažiulis.

Nuėjusius į morgą J. Kazlausko sesers vyrą ir Aldonos brolį nustebins apžėlęs barzda profesoriaus smakras. O Aldona, peržiūrėjusi atneštus vyro drabužius, švarko vidinėje kišenėje aptiks pasą ir netgi pinigus, neras tik mažos užrašų knygelės, kurioje (be kirų pavardžių) bus ir kažkokio Vasino telefono numeris. Neras ir partinio bilieto...

O teismo ekspertizės instituto direktorius profesorius A. Laužikas pasirašys teismo ekspertizės išvadą, kad skenduolio J. Kazlausko plaučiuose nerasta planktono*. Vadinasi, tai galėjo reikšti tik vieną – profesorius  Jonas Kazlauskas buvo nužudytas ir tik po to įmestas į upę.

Iš paskutinių žmonių, mačiusių profesorių dar gyvą, bus Šiaulių pedagoginio instituto rektorius Juozas Vaitkevičius, sutikęs jį netoli Konservatorijos, einantį su aukštu, gana jaunu vyriškiu. Ir Kazlauskų kaimynė, spalio 9-ąją (?) mačiusi J. Kazlauską, sėdintį juodoje „Volgoje“. Tik pati Aldona Kazlauskienė nuo spalio 8-osios ryto nebematė savo vyro nei gyvo, nei mirusio...
Jai buvo pranešta - profesorių  J. Kazlauską leidžiama laidoti Antakalnio karių kapinėse. Ji eis ieškoti vietos, per ilgus vargus susiras, susitars su kapinių komendante, bet netrukus atbėgs iš būdelės toji pati komendantė ir pasakys:

– Skambino iš CK. Profesoriaus laidoti čia neleidžia.

Aldona važiuos pas rektorių J. Kubilių, iš kurio išgirs:

– Aš pusę dienos prasėdėjau CK, niekaip negalėjau jiems įrodyti. Spjaukit į tas kapines, ten visi aršieji komunistai palaidoti...

Daugybė žmonių ateis atsisveikinti su profesoriumi  J. Kazlausku į Saulės kapines. Be kitų, studentų, mokslininkų, atvykusių iš Latvijos, Rusijos, kalbės poetas Alfonsas Maldonis, vos spėjęs atlikti iš karių kapinių, nežinodamas, kad laidojimo vieta pakeista, ir pasakys pačius šilčiausius žodžius.

– Kiekvienas mes anksčiau ar vėliau atsistojame prie to smėlio kauburio, kuris amžinai atskiria nuo mūsų artimuosius, žygio draugus, pirmųjų prasmingai suvoktų gyvenimo žingsnių, darbo ir kūrybos bičiulius. Šita tragiška akistata nubraukia iš mūsų gyvenimo dar gyvos praeities dalį. Ji atima iš mūsų ir dalį ateities, kuri brėžėsi bendrame kelyje, dalį mūsų meilės ir mūsų vilčių.

Prie supilamo kapo visada pasakome tą meilės, pagarbos ir tikėjimo žmogumi padiktuotą tiesą, kad kiekviena mirtis yra ankstyva. O kokia ankstyva ir žiauri yra mirtis, kai gyvenimo pusiaukelėje prarandame reto talento, nuostabaus pasišventimo ir pasiaukojimo savo pašaukimui, begalinio atsidavimo darbui dėka atrastą didelio ir prasmingo kelio tąsą? Ką mes matome tolumoje, stovėdami prieš kapo duobę šiame kelyje? Kas pasvertų minčių, idėjų, atradimų, to atlikto darbo svorį, kuris būtų likęs mūsų mokslinės minties, mūsų kultūros neatskiriama dalim? Ir ar pakankama paguoda mums, kiekvienam pagal savo jėgas žengiančiam tolyn savo keliu, bus tas ateisiantis suvokimas, kad Tavo, Jonai, paliktais darbais, tavo atradimais ir mintimis galime grįsti savo ateitį, kad galime didžiuotis Tavo vardu ir remtis Tavo pavyzdžiu, kad net ir trumpas, bet kūrybingai ir prasmingai pragyventas gyvenimas tampa mums šviesiu atminimu, nemirštančiu ir neblėstančiu? Šiandien sunku į tai atsakyti. Per daug viskas arti, per daug viskas gyva, pernelyg daug Tavo mintys ir užmojai žadėjo ateityje, kad jau galėtume Tavo gyvenimą suprasti kaip kažką užbaigto ir jau nekintamo.

Mūsų kartai teko didelių išbandymų laikai. Savo vaikišką pasaulį ir bręstantį protą pernešę per karus ir pokarius, grūdinti aukščiausioje mūsų istorijos žaizdro temperatūroje, pasirodėme beturį pernelyg stiprią ir kartu pernelyg trapią širdį. Tikėkime, kad atiduota gyvenimui viskas, kas galėta ir ko negalėta. Tikėkime, kad ne tik šiandien, sukrėsti tragiško praradimo, bet ir kasdienybėje galime ir privalome vienas kitam nuolat sakyti: „Aš myliu tave, tikiu tavim, mano brangus bičiuli, mano geras žmogau...“

Laidotuvininkų minioje kažkas matys ir šmėžuojantį Jevtejevo veidą...

 Visą mėnesį neužsidarys Kazlauskų buto durys: eis bičiuliai, draugai, kolegos, buvę studentai, kalbėsis, ramins. Pasirodys ir vienas kitas neaiškių tikslų turintis... Bus daug telefono skambučių, ne tik užjaučiančių, bet ir labai keistų, nesuprantamų.

Ir šiandien dar niekas tiksliai negali detalizuoti profesoriaus J. Kazlausko žūties aplinkybių. Reikia tikėtis, jog Rusija kada nors grąžins Lietuvos saugumo archyvus, kur neabejotinai bus ir šios garsios akcijos byla. Nors kas žino... Bet šiandien nebelieka abejonių, kad su prof. J. Kazlausku susidorojo KGB. Tačiau vienas klausimas vis dėlto kyla – kodėl? Jeigu saugumą labai domino J. Kazlauskui rašomi prof. V. Šmolstygo laiškai, jis be jokio vargo galėjo juos kontroliuoti (ką, be abejo, ir darė). 

Be to, tiek KGB, tiek ir kitų šalių slaptosiose tarnybose dirba profesionalai, sugebantys tyliai ir be pėdsakų atlikti savo juodus darbus. Gi susidorojimas su profesoriumi J. Kazlausku iš pirmo žvilgsnio perša mintį, kad jį atliko mėgėjai, pripėdavę kur tik galėjo. Įsidėmėtinos išvaizdos saugumietis bendrauja su profesoriumi, neslėpdamas nei savo pavardės, nei darbovietės. Dingimo dieną tas pats žmogus vaikšto su  J. Kazlausku po Vilniaus centrą, kur juo gali matyti dešimtys pažįstančių profesorių žmonių. Medikų ekspertizės byloje paliekamas pagrindinis įrodymas, kad profesorius nenuskendo... Todėl šiandien, žiūrint iš šalies, norisi daryti išvadą, jog nepaisydamas galimo tarptautinio skandalo su pasaulinio garso mokslininku saugumas susidorojo itin negrabiai, ko gero, specialiai palikdamas tiek pėdsakų, kad apie juos kalbėtų visa Lietuva. Vėlgi – kodėl ? Atrodytų neįmanoma suprasti, kodėl  KGB reikėjo taip daryti. Tačiau sovietinėje sistemoje daugelio dalykų neįmanoma nei suprasti, nei paaiškinti. Todėl galbūt daugeliui žmonių dar ir šiandien atrodo, kad jei neįmanoma paaiškinti, tai ir nebuvo...

Tačiau šiuo konkrečiu atveju turbūt vis dėlto yra atsakymas – profesorius Jonas Kazlauskas buvo drąsus. O jeigu drąsus – tai ir pavojingas. Tad šis siaubingas žingsnis buvo žengtas, norint įbauginti kitus Lietuvos žmones, atsisakančius bendradarbiauti su KGB. Ir logika čia visai paprasta – jeigu mes galėjom susidoroti su pasaulinio masto mokslininku, tai tu, žmogeli, jeigu spurdėsi, būsi sutrėkštas kaip muselė!

 „Gulėjom klojime ant šieno J. Kazlausko tėviškėje Matiešionyse. Pro vėjų nudraskytą šelmenį matėsi žvaigždės, buvom baigę Prienų gimnaziją, – po daugelio metų prisimins profesoriaus artimas bičiulis poetas Justinas Marcinkevičius 70-ųjų J. Kazlausko gimimo metinių proga. – Prieky švietė universitetas. J. Kazlauskas uždainavo <...>:

Nepareisiu, motinėle,
Per sodelį takeliu. 

Gal iš tiesų nujautė, kad nepareis...“

Nuo profesoriaus Jono  Kazlausko negrįžimo praeis per trisdešimt metų. 2003-iųjų balandžio 4-ąją dieną Vilniaus universitetas suteiks Garbės profesorių vardus už mokslinius ryšius su Lietuva keturiems užsienio mokslininkams. Vienas iš jų bus kalbininkas Jurijus Stepanovas, Rusijos MA narys, profesoriaus Jono Kazlausko bendraamžis ir bendražygis. Iš jo lietuviškai pasakytos inauguracinės kalbos susirinkusieji (gal ne visai tiksliai) prisimins tokius žodžius: „Atvažiavau į Palangą pailsėti ir pasimokyti gyvos lietuvių kalbos. Vaikštau po miestą ir matau (prie knygyno ar spaudos kiosko) stovintį vyrą mielu mokytojo veidu. Įsidrąsinau ir kreipiausi į jį lietuviškai: „Ar galiu paprašyti jūsų patarimo?“ – Tada tas žmogus šyptelėjo ir ištarė: „O ar aš galiu jūsų paklausti, kiek laiko jūs jau mokotės lietuvių kalbos?“ – O, – atsakiau, – jau 32 dienos“. Ir tada tas jaunas vyras paaiškino: „O, tai reiks dar ilgai. Tas žmogus buvo Jonas Kazlauskas. Nuo to laiko prasidėjo mūsų bičiulystė. Tai, kai yra jauna, yra amžina. Amžinumo simboliu yra tapęs ir jaunas Jonas Kazlauskas“.

Laimonas Tapinas. Prarasto laiko nebūna.  - Vilnius : Alma littera, [2004] (Vilnius : Vilspa. -- P. 72-80.

*Planktonas – smulkių vandenyje gyvenančių augalų ir gyvūnų organizmų visuma.