Sąžinės ir žemės poetas
- Titulinis
- Kraštotyra
- Kraštotyros dokumentų fondas
- Virtualios parodos
- Sąžinės ir žemės poetas
Marcelijus Martinaitis Poezijos pavasario šventėje Birštone 2007 metais
Minėdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 31-ąsias metines prisimename žmones, tiesusius kelią į 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Vienas iš jų – poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis. Šių metų pavasarį jam būtų sukakę 85-eri.
Turtingas poeto gyvenimo ir kūrybos laukas – ten bundančiu pavasariu kvepia žemė ir gieda vieversys, ten tebeaidi sodri tėvų šneka ir širdį veria Kukučio baladė.
Pluoštelis Marcelijaus Martinačio eilių, minčių apie kalbą. Gal jos paskatins atviversti poeto knygas.
Ištrauka Iš eilėraščio „Visuotinė trauka“
Lietuva traukia Mažvydą,
Donelaitį, Maironį,
Vaikų „Tėve mūsų“, dainas,
Traukia žodžius iš kalbos,
Iš žodynų,
Kiekvienam iš burnos,
Traukia sugrįžti išėjusius. O buvo mėginta
Panaikint Lietuvos trauką,
Įvest kitą kalbą,
Kitus pinigus, uniformas,
Kitus kelio ženklus,
Kitoj vietoj saulės tekėjimą,
Perkrikštytus žodžius.
O vis dėlto Lietuva traukia
Visus ir kiekvieną
Neatplėšiamai, visuotinai, skausmingai
Atleisdama, kaltindama, laukdama,
Priimdama mūsų kaltes,
Kaip ir mes - visų ir visada: Visa tai Lietuvoje lieka pritraukta.
Lietuva traukia įsčiose gimsiančius
Gimusius,
Būsime Lietuvos pritraukti.
***
***
Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje
Prašau tai patvirtinti ir žemę grąžinti su tuo,
Visa tai gali patikslint žodynas:
Pagal juos atpažįstu javus (jie
Kai grįždamas iš toli pamatydavau žiburį
Prašau tai patvirtinti antspaudu.
ji suteikia teisę į žemę
***
Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse 1952 metais
– Šiandien prisiminsim vienintelio žodžio
linksniavimą, darybą, kaitybą
bei derinimą,
taip pat jo reikšmes.
Teisingai –
Jis yra viso mūsų žodyno šaknis.
Šis žodis yra sudarytas iš upių, piliakalnių,
gyvųjų ir mirusiųjų.
Jam priklauso šventadieniai, paukščių balsai,
medžių ošimas,
žiemos, pavasariai, vasaros,
jį išreiškiam kalbėdami, dainuodami, atleisdami.
Į šio žodžio reikšmes įeinam ir mes
ir su juo taip išliekam.
Teisingai –
Šis žodis gali eit skaitvardžiu,
kaitomu nuo vieno iki 3 milijonų,
veiksmažodžiais – būti, išlikti, tikėti,
asmeninio įvardžio daugiskaita – mes,
taip pat būdvardžiu – geltona, žalia, raudona,
o kartais atstoja jungtuką tarp žmonių ir tarp amžių.
Teisingai –
jis kaitomas dar ir laikais:
šimtmečiais, karais ir marais,
turi vyrišką ir moterišką gimines,
taip pat ir bevardę,
reiškiančią niekam nežinomus,
gali būti asmenuojamas,
derinamas su kiekvienu iš mūsų.
tas žodis yra visada su mumis,
kai kalbam, dainuojam ar liūdim
arba esam toli,
net kai tylim ar esam nutildyti,
pagal jį žinom kelią, kur grįžti.
***
Kukučio testamentas
– Niekada nepriprasiu nebūti:
kada man ateis paskutinė –
suriškit rankas, o geriausia
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu nužudyt save mirdamas.
Niekada nepriprasiu nebūti:
suriškit rankas man lenciūgais,
kaladėm suveržkite kojas,
kaip prie sugauto rekrūto
pastatykit sargybą, kad nieko
nepadaryčiau sau blogo.
Niekada nepriprasiu nebūti:
daužysiuos kaip jautis, pabėgsiu,
apšepęs slapstysiuos rugiuos,
plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
vaidinsiuos našlėms, kol sugavę
parveš į Žuveliškių kapines.
Niekada nepriprasiu nebūti:
brauksiu į Rygą kepurės,
dalgio važiuosiu Žagarėn,
laikraščių pirkti į Tilžę:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties.
***
Štai ir aš šiandien dalyvauju
didžiajam atgimimo spektaklyje.
Esu tas pats, kas pražydus vyšnia.
Kalbinu prie inkilo varnėną.
Mes niekuo vienas nuo kito nesiskiriam,
Lygus esu vabalui, bitei…
Šiandien niekuo nesiskiriu
nuo žemės, kurią laikau saujoje.
Viskas taip ir liks,
kol vėl imsiu kalbėt.
***
Kovo 11 darbai dar nebaigti. Tai tebėra vyksmas, mūsų pačių nervai, protas ir kraujas. Istorija tarsi kuriama atgal, atbuliniu laiku patvirtinamas veiksmų ir aktų teisingumas bei teisėtumas, vieni jų apauga įvykiais, prasmėmis, o kiti, kad ir svarbūs, sunyksta, miršta, keičia savo reikšmes. Mūsų jėga ir valia buvo sudėta į žodį, kuris po tos kovo dienos turėjo pratrūkti veiksmu ir tapti tikrove. Mes buvom žodžio žmonės ir tikėjom, kad Akto tekstas viską savaime pakeis, išgelbės mus ir apsaugos nuo aukų, taip, kaip yra tikima Dievo žodžiu. Mes, dainų, poezijos ir maldos žmonės, trumpam patyrėme stebuklo galią.
***
Anksčiau žmogus, net piemenukas kalbą, visą žodyną nešiojosi galvoje. Dabar visa tai yra kompiuteriuose, žodynuose. Būtų įdomu padaryti tokį filologinį tyrinėjimą, sakysime, kiek dabartinis vidutinio išsilavinimo žmogus savo galvoje nešiojasi Didžiojo lietuvių kalbos žodyno žodžių? Manau, tai būtų labai nedaug. Esu pastebėjęs, kad net studentam lituanistams literatūros kūriniuose daug žodžių reikšmių jau nežinoma.
***
