Matiešionys. J. Kazlausko gimtinė
I
Aukštas sodžius
Įaugo jie
į kiemo smėlį –
Tie ąžuolėlių
jaukūs kryžiai!
Nuo jų saulelė
mes šešėlį
Kasmet –
sodybon atsigrįžus...
Suklykia paukštis
viršum lauko
Melodijom
dainų girdėtų...
Šnekom,
Kurias dar erdvės saugo
Gyvenimais neišmylėtais!
Mintis prisiglaudžia
prie žodžio
Želmenėliu
brandžiausio grūdo. –
Toks mielas
šitas aukštas sodžius –
Lyg Lietuva
tėvynė, rodos!
II
Nebaigta daina
„Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės skris ir vėl sugrįš...“
Tarsi maldą vis kartoji
Vėjui klebinant duris.
Nors žinai, nėra tų durų –
Jų nevarsto nieks, deja.
Stovi vyrai be kepurių I
štuštėjusiam kieme.
Lenkiam galvas atminimui
Mūsų brolio giminės.
Matiešionių vardą mini
Ąžuolėliai! Ir minės –
Per pamėgtą liūdną dainą,
Sugrįžimą iš nakties...
Užmarštin juk neišeina
Šviečianti darbų prasmė.
Nemuno kilpa
O Nemuno kilpa didžioji! –
Ties Birštonu,
Prienų šilais...
Balbieriškio kryžiams pamojus,
Pagonišku žalčiu rangais –
Siponių, Naravų palaukėm,
Giraitiškių pievom žaliom...
Žili tavo vandenys plaukia
Per šaltį
ir karščio dienom.
1 mūsų dainas
ir svajonę
Pavasario džiaugsmų neši.
Kiek skaudančios sielos dejonių,
Vilčių kiek nuplovus esi!
O Nemuno kilpa vingrioji, –
Didžiuojas senoliai, vaikai...
Čia Vytautas
briedžius medžiojęs
Garsiais kunigaikščių laikais.
Bėgs amžiai
kaip mėlynos vilnys,
Ardys metų pūgos krantus...
Eilėm apdainuotame vingy
Diena vis nauja atsibus.
Paskutinį kartą redaguota:
2020-03-07
