2017 m.

Kovo 30 d. bibliotekoje prof. dr. Daiva Janavičienė vedė teorinį-praktinį seminarą specialistams apie biblioterapijos taikymo metodikas ir specifiką.

Tai projekto „Universali biblioterapijos kalba“ pirmasis renginys. Biblioterapija, gydantis skaitymas, kuomet knygos naudojamos siekiant padėti susivokti savyje, nurimti, rasti atsakymus į egzistencinius klausimus. Biblioterapijos terminas atsirado XIX a. pradžioje, tačiau paties metodo ištakos siekia net Egiptą, o šiais laikais daugelyje šalių taikoma kaip pagalbinė priemonė gydant sielos žaizdas.

Pavyzdžiui, Slovėnijos bibliotekose, pasitelkdami skaitymą psichologai dirba su vaikais, kurie patyrė karo baisumus karinio konflikto, vykusio 1991 metais tarp Slovėnijos ir Jugoslavijos, po to, kai Slovėnija paskelbė nepriklausomybę. Lenkijos Wroclavo ir Torunės universitetuose biblioterapija įtraukta į mokymosi programas. Didžiojoje Britanijoje vykdomas projektas, kuriame, taikant biblioterapiją, bibliotekos bendradarbiauja su šeimos gydytojais. JAV 2003 m. įkurtas skaitymo terapijų centras, o Mičigano ir Oregono universitetai bendradarbiauja ruošdami biblioterapeuto įgūdžių turinčius mokytojus, tirdami skaitymo įtaką.

Biblioterapijos veiksmingumo pavyzdžių toli ieškoti nereikia – seminare dalyvavę specialistai prisipažino dažnai knygose randantys nusiraminimą ir kiekvienas turi knygą, kuri jį veikia biblioterapiškai. Ji neprivalo būti rimta, nagrinėti egzistencines problemas, kartais pakanka tiesiog linksmos istorijos, kad nukreiptų mintis ir užkrautų pozityvu.

Teigiamą biblioterapijos naudą įrodė ir mokslininkai. Neseniai publikuoti mokslinio tyrimo rezultatai su skaitančiais ir neskaitančiais vyresnio amžiaus žmonėmis. Įrodyta, kad bent jau 3,5 val. per savaitę skaitantieji knygas (ne spaudą), vidutiniškai 2 m. prailgino savo gyvenimo trukmę! Tyrėjai teigia, kad knygų skaitymas gerina koncentraciją, kritinį mąstymą, empatiją, emocinį intelektą ir kitas savybes, kurios prisideda prie ilgesnės gyvenimo trukmės.

Mokymų pertraukos metu išbandėme mūsų bibliotekoje naujai pristatomą terapiją – mezgimą klausantis audio knygų. Šia paslauga jungiame biblioterapiją su mezgimo terapija, kuri, kaip teigia tyrėjai stabilizuoja kraujospūdį, saugo atminties ląsteles nuo degeneracijos, gerina koncentraciją.  

Seminaras dovanojo ne tik naujų žinių, gražių emocijų, bet ir įkvėpė dirbti dar nuoširdžiau ir atsakingiau, nes knyga gali prakalbinti, išgydyti ir net pailginti gyvenimo trukmę.

Vytautas V. Landsbergis

Birštono viešosios bibliotekos projektas „Universali biblioterapijos kalba“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė, gegužės 15 d. kvietė pažinti laimės kalbą.

Džiaugdamiesi, kad turime daug entuziastingų, aktyvių ir skaitančių šeimų, nusprendėme, kad būtų prasminga ir jauku Šeimos dieną, kuri Lietuvoje švenčiama jau nuo 1994 m., pažymėti susitikimu su režisieriumi, bardu, ypatingų vaikiškų knygų autoriumi Vytautu V. Landsbergiu. Juk dažnai jo susitikimai yra ne tik apie šeimą su tėčiu, mama ir vaikais. Tai ir apie bendruomenės šeimą, valstybės šeimą, pasaulio šeimą, kurioje svarbiausi – vaikai. Jo jautrus žvilgsnis į vaikų problemas, sunkumus, su kuriais jie susiduria, sugula žaismingų ir jau klasika vadinamų knygų istorijose, o „Berniukas ir žuvėdra“ – atvirai vadinama psichoterapine knyga.

Ne mažiau terapiškai veikia ne tik knygų skaitymas, bet ir jų kūrimas. Todėl kartu su Vytautu V. Landsbergiu vaikai kūrė knygų serijos „Arklio Dominyko meilė“ tęsinį. Vaikai, nešini gandro Alfonso juodai baltų plunksnų, skrido į pasakiškas vietas gelbėti Dominyko, kūrė vaistus, eliksyrus ir dalyvavo stebuklingai stebukliniuose nutikimuose. Ir vaikai, ir suaugusieji dar ilgai nepamirš šio susitikimo ne tik dėl įspūdžių, bet ir dovanų, kurias gavo kūrybingiausių pasakojimų autoriai bei geriausiai greitakalbe dainavusieji.

Bet svarbiausia dovana – smagūs juokai, buvimas kartu,  liaudies dainų dainavimas būryje, kūrybos procesas – lyg būtume ne šeima, ne bendruomenė, o viso pasaulio Šeima, pažinusi laimės kalbą.

Gegužės 19 d., penktadienį, Birštono kurhauze organizavome įdomų ir turtingą susitikimą su Prancūzijoje gyvenančiu, „Laisvosios Europos“ radijuje dirbančiu rašytoju, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Valdu Papieviu. Jo 2010 m. išleistas romanas „Eiti“ 2011 m. įvertintas Liudo Dovydėno premija, o Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ją paskelbė meniškiausia 2010 m. knyga. 2016 m. rašytojas pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką.

Vakaro metu kartu su rašytoju ir leidyklos „Odilė“ atstove, poete Nijole Daujotyte-Kuoliene bei psichoterapeutu Timu Petraičiu kalbėjome apie terapinį knygos „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ poveikį. Šis vakaras – vienas projekto „Universali biblioterapijos kalba“, kurį remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Birštono savivaldybė, renginių.

Leidyklos „Odilė“ atstovė Nijolė Daujotytė-Kuolienė rašytoją pažįsta nuo jaunystės, todėl mielai mintimis nusikėlė į studentavimo laikus ir papasakojo, kad būsimasis rašytojas, dar studentas, tarsi niekuo neišsiskyrė, tačiau turėjo nenusakomą žmonių trauką. Aplink jį nuolat būriavosi bendraamžiai, bet ryškiausia savybė – laisvė. Jis lengvai susipažindavo, laisvai bendravo ir turėjo tvirtą nuomonę, todėl pokalbio viduryje, jei jam kažkas nepatiko, galėjo ramiai atsistoti ir tarstelėjęs „Kokia nesąmonė“ pasišalinti. Tikras „Žiebtuvėlis anarchistas“ (toks yra paskutiniosios jo knygos pavadinimas – aut. pastaba). Atstovė atskleidė, kad neužilgo pasirodys dar viena rašytojo knyga.

Psichoterapeutas Timas Petraitis įdomiai, labai asmeniškai ir nuoširdžiai pristatė biblioterapiją, gydantį skaitymą, pasidalino, kuo knyga „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ jam buvo artima ir pradžiugino. Biblioterapija – tai būdas susipažinti dviems žmonėms, kurie galbūt niekada gyvenime nesusitiks, ir pamatyti vienas kitame panašumus bei taip pasijusti suprastiems, atsikratyti vienišumo jausmo.

Rašytojas Valdas Papievis prisipažino, kad rašydamas knygą negalvojo apie biblioterapinį metmenį, bet labai džiaugiasi, jei taip yra: „Juk mes esame tik vieni kitų atspindžiai“. Panašu, kad taip ir yra, nes pokalbis kiekviename paliko savo žymę, kiekvienas pasijautė kažkuo panašus į rašytoją: galbūt jį įkvepia tos pačios knygos ar laisvės troškimas, o gal tiesiog buvimas kartu Birštone apie kurį rašytojas nuoširdžiai prisipažino: „Žinojau, kad jis gražus, bet kad toks gražus – neįsivaizdavau“.

Spalio 20 d., penktadienį, Birštono kurhauze vyko tarptautinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti 3“, kurios tikslas – pristatyti biblioterapijos veiklas, tyrimus, dalintis gerąja patirtimi ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje. Joje dalyvavo 154 įvairių sričių specialistai: bibliotekininkai, psichologai, medicinos, švietimo darbuotojai ir kiti.

Viešnia, Vengrijos Pėčo universiteto lektorė, dr. Judit Berés, pristatė Vengrijos universitete veikiančią tęstinę biblioterapijos programą. Šias studijas baigę biblioterapeutai veda biblioterapijos užsiėmimus socialinėse institucijose, bendruomenėse, bibliotekose, mokyklose, kalėjimuose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose. Įdomu tai, kad Vengrijoje veikia net dvi biblioterapijos asociacijos, kurių vienos veiklą mokslų daktarė ir pristatė.  Deja, Lenkijos biblioterapijos asociacijos atstovė Dorota Beltkiewic dalyvauti negalėjo, todėl jos parengtą pranešimą apie Lenkijos biblioterapijos asociacijos veiklą skaitė doc. dr. Daiva Janavičienė. Susipažinta su asociacijos istorija, struktūra, misija ir tikslais, artimiausiais siekiais.

Konferencijoje pristatyta trijų biblioterapinių projektų Lietuvos bibliotekose patirtis. Vilniaus miesto centrinės bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Simona Žilienė ir vyr. bibliotekininkė Rita Venckūnienė pristatė unikalaus ir Lietuvoje analogų neturinčio tęstinio projekto „Atvirumo s@la vaikui ir šeimai“ keltus tikslus ir rezultatus. Šiuo projektu interneto erdvėje sukurta pokalbių svetainė su žaidimo elementais, taikant biblioterapijos metodą grupėms. Lyginant surinktus duomenis apie dalyvius prieš projektą ir po jo pastebėta, kad praėjus projektui, jo dalyviai tapo labiau atsipalaidavę, jautė mažiau streso.

Vyresn. bibliotekininkės Toma Katinaitė ir Dalia Bernatavičienė iš Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos pasidalino projekto „Literatūrinės vaistinė“ atsiradimo istorija. Ši vaistinė išduoda receptus nuo liūdesio, vienišumo, baimės ir kt., kuriuose vienintelis nurodytas vaistas – knyga. Dalyvaudama festivaliuose, mugėse, važinėdama po bibliotekas vaistinė išradingai, šmaikščiai ir originaliai skatina skaityti ir keičia požiūrį į knygas, skleidžia žinią apie biblioterapinę knygų reikšmę.

Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vedėja Dalia Bagdžiuvienė kalbėjo apie socialinio projekto „Skaitymas su šunimi“ metu patirtus iššūkius, jautrias akimirkas bei šiltą grįžtamąjį ryšį iš tėvų ir vaikų, padidėjusią vaikų motyvaciją skaityti.

Prof. dr. Daiva Janavičienė pateikė ne tik mokslišką požiūrį į biblioterapiją, mokslinius tyrimus pranešime „Biblioterapija kaip bibliotekų paslauga“, bet ir pasiūlė bibliotekoms rengti nuolat pildomą interneto svetainės rubriką biblioterapijos tema, remiantis bibliotekos informacijos ištekliais.

Doc. dr. Jūratė Sučylaitė apžvelgė mokslinius tyrimus ir biblioterapijos, ir terapinio rašymo srityse, kurie pagrindžia minimos terapijos veiksmingumą ir reikalingumą taikyti.

Konferencijos dalyviai turėjo galimybę dalyvauti trijų tipų praktiniuose, diskusiniuose seminaruose. Daug dėmesio sulaukė Pasakų kūrimo seminaras su rašytoju Vytautu V. Landsbergiu, kuriame rašytojas dalinosi asmeninėmis kūrybinėmis patirtimis, paremtomis ne tik daugeliu rašytojo, režisieriaus darbo valandų, bet ir domėjimusi psichodrama, konsteliacijomis ir kitais savęs pažinimo būdais. Kodėl pasakos? Kodėl jų kūrimas? Pasakos – stiprus, magiškas elementas. Persikūnijimas į pasakos veikėjus, gali padėti ne tik atsikratyti, atsisakyti skaudžių, bet įgyti įdomių patirčių. Seminaro metu mokytasi lietuvių liaudies dainų, baladžių, padedančių susikurti kolektyvinę kūrybinę esatį. Rašytojas pastebėjo, kad lietuvių liaudies dainos liūdnos, nes taip norima išsakyti, išrėkti savo skausmą, jausmus. Tai dainos, išvedančios, padedančios susidraugauti su skaudžia patirtimi. Anot rašytojo, liaudies dainos – puikiausias sąmoningo meno pavyzdys.

Visus sujaudino rašytojo perskaityta teksto ištrauka iš jo knygos „Persikūnijimai“ apie, anot V. V. Landsbergio, vieną gražiausių, magiškiausių pasakų Eglė žalčių karalienė.

Jauki kūrybiška atmosfera nepaliko abejingų – dalyviai aktyviai dalyvavo originaliame edukaciniame istorijos kūrimo žaidime, netradiciškai supažindinusiame su pagrindiniais pasakų kūrimo aspektais, dovanojusiame daug gerų, šiltų emocijų.

Poezijos terapijos seminare „Aklasis pasimatymas su eilėraščiu“, kurį vedė literatūrologė, svetainės www.biblioterapijosstudija.lt kūrėja Rasa Derenčienė, mėginta atidžiau pažvelgti į eilėraščius – kokias emocijas jie sukelia? „Poezija gimsta iš jausmo ir kalba apie jausmus, todėl skaitant, akimirksniu juos pažadina, –  sakė R. Derenčienė. „Ar tie jausmai mums pažįstami, priimtini, o gal stengiamės jų išvengti?“. Dalyvės dalinosi savo įžvalgomis apie gautus eilėraščius, bandė suprasti, ką jie sako kiekvienai jų asmeniškai. O paskui, pagal išsirinktą svarbiausią žodį, pačios rašė po eilutę – jau sau ir apie save.

Ne mažiau specialistų susirinko į apvalaus stalo diskusiją „Biblioterapijos patirtys bibliotekose“, kurią moderavo prof. dr. Daiva Janavičienė, bibliotekininkė Ledina Tamošiūnienė. Diskusijos metu kalbėtasi apie bibliotekų patirtis biblioterapijos srityje, diskutuota apie atsakomybę, kurią prisiima bibliotekininkas, vesdamas tokio pobūdžio užsiėmimus, apie tai, kaip reaguoti į žmogaus ašaras, atsiveriančius jausmus. Psichologė Brigita Gelumbauskienė pasidalino savo patirtimi vedant biblioterapijos popietes sanatorijoje „Tulpės“.

Konferenciją vainikavo iniciatyvinės grupės Lietuvos biblioterapijos asociacijai įkurti subūrimas, kurios pirmininke tapo Klaipėdos universiteto doc. dr. Jūratė Sučylaitė. Steigiamąjį susirinkimą planuojama organizuoti 2017 m. lapkričio 30–gruodžio 2 dienomis tarptautiniame moksliniame seminare „Psichosocialinė reabilitacija: biblioterapijos ir kūrybiško rašymo moksliniai tyrimai – II“, kuris vyks Klaipėdos universiteto Aula Magna konferencijų salėje.

Lapkričio 30 dieną Birštono savivaldybės salėje vyko projekto „Universali biblioterapijos kalba“ susitikimas su rašytoju, filosofu, psichologu, literatūros kritiku Jaroslavu Melniku, kurio knygos eilę metų patenka į geriausiųjų knygų penketukus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o apysaka „Likimų knyga“ ekranizuota filme „Paskutinė diena“ ir laimėjo pagrindinius prizus Scanoramos festivalyje. Jo kūryboje gausu filosofinių momentų, simbolių, keliami egzistenciniai, moralės klausimai, todėl natūralu, kad vakaro metu kalbėjome apie žmogaus sielą, moterų ir vyrų skirtumus, Dievą, laisvę. Rašytojas nesureikšmino to, kad yra ne tik rašytojas, bet ir psichologas, nes, pasak jo, kiekvienas rašytojas yra ir psichologas, kitaip jis negalėtų aprašyti žmogaus sielos.

Pristatydamas knygą „Gyvenk be kompleksų“, autorius kalbėjo apie kompleksų kilmę, pasidalino patarimais, kaip iš jų išsivaduoti. Tačiau perspėjo, kad nereikia persistengti, nes kompleksai padeda laikytis moralės normų, moko žvelgti į save iš šono ir, jei netrukdo gyventi, tam tikra prasme yra turtas.

Moterų susidomėjimo labiausiai sulaukė knygos „Dangaus valdovai“ pristatymas, nes per šią knygą galima pažvelgti į vyro sielos gelmes, perprasti jo vertybes, pažvelgti iš jo būties taško ir atrasti savo vidinę paukštę. Knygoje atskleidžiamos santykių problemos ne tik tarp vyro ir moters, bet ir vaikų bei tėvų.

Gruodžio 2 d. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko įdomus, jaukus Lietuvos Kultūros tarybos remiamo projekto „Universali biblioterapijos kalba“ renginys, pokalbis su žinomu dailininku, keleto knygų: „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“, „Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ autoriumi Mariumi Jonučiu ir psichoterapeutu, taikančiu biblioterapiją savo darbe, Timu Petraičiu.

Psichoterapeutas Timas Petraitis apžvelgė knygą „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną “ Anot jo, tai – „savęs teigimo , arba žmogaus vidaus įvairovės teigimo“ knyga („keistumas kito akimis“). Knyga tarsi susideda iš 2 knygų: viena – spalvoti tekstai, įdomiai papasakota istorija apie kirmino žavėjimąsi paukščiais, jo norą išmokti skraidyti, atkaklius skrydžių bandymus, išgyventas kitų kirminų patyčias, tikrą virsmą paukščiu, laimės pojūtį, gyvenimo prasmės persvarstymą, sunkų susitaikymą su savimi žiemą, vėl tapimą kirminu ir maistu atskrendančiam paukščiui. Kita – nespalvotos praktinės užduotys, klausimai, žodžių paaiškinimas. Psichoterapeutas įvardijo, kad tai yra ne vilties, ne sėkmės, o siekio knyga, kviečianti mąstyti, atsakyti į klausimus: „Ar darai iš tikrųjų tai, kas tau labiausiai patinka, sekasi, tinka? Ar iš tikrųjų esi tas, kas norėtum būti?“, „Ar uodega visada yra priešingoje pusėje nei galva?“, „Ar visada iš dviejų kuris nors turi būti geresnis?“, „Kiek svarbi į kosmosą skrendantiems žmonėms idėja ir kiek komercija?“ Kartu tai lyg gyvenimo rato knyga, tarsi mandala. Knygoje labai stipri, ryški mintis, kad gyventi sau, gyventi – niekam.

Knyga „Kirminas paukštis: tavo pirmoji knyga apie skraidymo meną“ – nedidelės apimties, joje nedaug teksto, žodžių, bet labai daug minčių, verčiančių suklusti, pažvelgti kitomis akimis į savo gyvenimą, supančią aplinką, vertybes. Kiek galime įsileisti kitą į savo gyvenimą? Už patogumus atiduodame dalį savęs ir kur yra riba, kiek galime įsilieti ir kažką paaukoti dėl savo saugumo?

Labai įdomiai Marius Jonutis knygoje paaiškina įvairius žodžius:. „Imitacija“ – kai darai, kam netinki ir kas netinka, bet vis tiek darai. Gali imituoti dramblį, Pamelą Andersson ar Elvį Preslį – iš to bus tik tiek naudos, kad susidirbsi gyvenimą“. „Devintas prakaitas“ – visai pasenęs žodžių rinkinys, dar iš tų laikų, kai žmonėms buvo sunku skaičiuoti ir „devyni“ jau buvo labai daug, kaip ir „devintoji banga“ – labai didelė, nes „devyni“ ir „daug“ prasideda ta pačia „d“ raide.“, „Normalu – taip, kaip visų, kaip visi. O kas tie „visi“ – man viena paslaptingiausių mįslių. Ar tu iš jų? „Visiems“ pasiūti vienodas pilkas kelnes paprasta, o jei kiekvienas užsinorės savo spalvos? Bėda tada. Ir valdyti „visus“ pilkomis kelnėmis paprasčiau“ ir t.t.

Ši knyga – biblioterapiškai paveiki. Joje labai daug prasminių sluoksnių, tarsi pradėtum kapstytis smėlio dėžėje, kopose ir išeitum vis į kitus klodus, kiltum aukštyn, į kitus tolius. Ir visa tai skaitant jauti mąslaus rašytojo geraširdišką šypseną.

Knygos autorius M. Jonutis sakė, kad šią knygą rašė sau, adresato neturėjo, todėl labai nustebo, kai 2009 metų geriausių knygų rinkimuose vaikų ir jaunimo knygų kategorijoje gavo apdovanojimą už originalumą ir netikėtumą.

Vis dažniau įsitikinu, kad kai ko nors labai nori, ieškai ir svajoji, tai ima ir nutinka“ (N. Marčėnaitė).

Kai pieš keletą metų bibliotekos klubo „Mama, mažylis ir knyga“ nariai – mamos Irma ir Giedrė su sūneliais Simu ir Arnu įdomiai bei jautriai „Knygų graužikų palėpėje“ pristatė N. Marčėnaitės knygą „Lėlė“, neapleido noras sužinoti apie ją daugiau, susitikti su pačia autore. Ir štai – šis noras išsipildė!

Gruodžio 8 d., vykdant Lietuvos kultūros tarybos, LR Kultūros ministerijos ir Birštono savivaldybės remiamą projektą „Universali biblioterapijos kalba“, pakvietėme skaitytojus į susitikimą su menininke, rašytoja Nomeda Marčėnaite, jos knygos „Lėlė“ pristatymą, aptarimą. Vakaras buvo ypatingas tuo, kad jame knygą pristatė ne tik autorė, bet ir psichologė Monika Linartienė, atskleidusi biblioterapinį teksto poveikį, padėjusi atrasti jame slypinčią išmintį, jausmų pasaulio subtilybes.

Knygą „Lėlė“ N. Marčėnaitė per 1,5 mėn. parašė savo anūkei Fridai. Kartu, tai knyga, skirta visai šeimai, parašyta įdomia, netradicine stilistika: pasviruoju šriftu spausdinti tekstai – lyg menininkės pokalbis su suaugusiais. Knyga labai meniška, akį traukia unikalios tekstą išryškinančios iliustracijos: čia pavaizduotas ir mūsų paveldas, ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios grindys, ir siuvinėtos lovatiesės iš Aukštadvario apylinkių... Menininkė prisipažino, kad iliustracijas kūrė net 6 mėn.

Labai gražiai knygą apibūdino psichologė. Anot jos, tai knyga, kuri padeda grįžti į savo prisiminimų palėpę, jaustis saugiems, suprasti pačių išgyvenimus, kartu, tai būdas praplėsti savo patirtį, išgyventi jausmus.

Nomeda pakvietė susirinkusius širdingai pasikalbėti, nebijoti klausti, nes „nebūna kvailų, būna tik neišsakyti klausimai“. Menininkė pastebėjo, kad labai svarbus yra kūrybiškumas. Jis „liejasi“ tada, kai tiki savim, kai jauti daug meilės. Labai svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą: sekti jiems pasakas, skaityti. Nomedai labai daug pasakų sekdavo močiutė, gal todėl ir ji kiekvieną vakarą, net labai pavargus, sekdavo jas savo vaikams. Galbūt, tai buvo vienas tų postūmių išreikšti save ne tik dailėje, bet ir knygos kūrime.

M. Linartienė pritarė Nomedai sakydama, kad suaugusieji turėtų netrukdyti vaikams augti, būti savimi, turėti savo pasaulį. Negalima vaikų kūrybiškumo slopinti, reikia jį vystyti, noras visus sunorminti kartais peržengia ribas. Išgyvenus stresą, įgauname ir ugdome atsparumą. Visi vaikai nori būti pastebėti.

Tokie psichologės žodžiai išprovokavo įdomią diskusiją apie kūrybiškumą, apie vaikystę, tėvų ir vaikų santykius.

Susitikimas pralėkė nepastebimai – atsakinėjant į klausimus, papildant vienas kitą, dalinantis vaikystės patirtimis. O jomis nuoširdžiai, atvirai dalijosi ir vaikai, ir suaugusieji... „<...gal tos vaikiškos svajonės lig šiol lydi mus ir retsykiais paverčia pasaulį stebuklinga vieta gyventi.“ (N. Marčėnaitė )